Aš visada mokėjau žaisti. Bet tu atėjai iš kito žaidimo. Ir kasdien aš uždarau duris vis tais pačiais jausmais akyse. Ir nulenkus galvą juokiuosi taip, kaip juokiasi tik bepročiai, susikūrę sau beprotybę iš neturėjimo kas veikti. Aš visuomet svajojau būti viena jų. Ir visuomet norėjau lipti į sceną. Parodyti, kiek visko daug gali tilpti vienoje galvoje, tik. Tik visad bijodavau. Nors užtektų tik žvilgsnio ir vieno riksmo į pasaulį, kad pamatyčiau - ne jiems suprasti. Nors labiausiai kenčiančiais mes žavimės dar ligi šiol. Kai jų šešėliuose nublanko visi, dar vertę juoktis iš to, kas gražu. Dabar gražu tik pasakose, kur spintose stebuklingas paslaptis saugo. O vadiname jas dulkėmis. Dabar juokiamės vieni iš kitų, kai pabosta - iš savęs. Man nuolat sako - o tu vis mėgsti įkasti. Galbūt, kad nekanda man. O galbūt, kaip tik, kad kanda. Prisilietimų norime visi.
Ei, aš nekaltinu laiko už skubėjimą. Nekaltinu už tai, ką atėmė. Nedėkoju už tai, ką davė. Tik apkabinu, kai pavyksta išdrįsti. O kartą ir pasakysiu. Pasakysiu nedaug, tik tiek, kad netelpu žodžiuose. Tik tiek, kad norėčiau mokėti būti kažkas, o ne trapi ir vis labiau lūžtanti metalofono lazdelė. Manimi groja gyvenimas. Ir gros, kol išmoksiu pasakyti ne. Bet aš jau iškėliau rausvas bures. Ne baltas, ne. Aš dar nepasiduodu. Tik kryptį keičiu - paskui srovę. Ne su. Ne kartu. Sumoje viskas praranda savo žavesį ir visi tampa per pusę tiek nebereikalingi.
Nenorėčiau niekada žinoti paskutiniųjų savo žodžių tau, jam, jiems. Nenorėčiau niekada jų ištarti. Čia neturi būti paskutinių. Čia paskutiniai tik mes, nebe žodžiai.
Ir vis dar tyliu dainomis į tave. Ne savo. Manosios per daug verkia. Vaikiškais balsais ir nesulopytomis stygomis. vis dar..
Blogai nematyti tavo akių. Blogai jas matyti. Blogai žinoti kur esi, blogai nežinoti. Blogai nežinoti kaip. Blogai ir žinoti. Viskas blogai. Bet du geriau nei vienas. Tada tai virsta pliusu ir gali suktis ir kartoti - viskas yra gerai. O paskui šlapti kojas tarp pūvančių lapų kelkraščiuose šaligatvių ir pūsti dūmus į savo batų snukučius. Lyg linkėtumei sau paspringti dūmais. Lyg linkėtum sau nebepakilti. Lyg lauktum. Velnias žino ko, nors, tikriausiai, nežino ir jis.. Kol paslaptys nuo knygų nubyrės. Ko gero.
Ir viskas čia susiveda į vieną, žaliais dūmais vingiuotą takelį link tavo namo stogo. Tik šįkart nekvepia. Tik keptu sniegu. Ir surūkytais šiaudais slepiant pėdas nuo siekiančių viską apverkti. Taip jau būna.
Sako, rytoj viskas bus kitaip. Rytoj gali nebeturėti nieko. Rytoj gali pamiršti, kad gyvenai ir niekada daugiau nebegalėti apkabinti..
Pažadėk, kad aš nutilsiu. Nebenoriu kąsti. Prisilietimų nebenoriu. Noriu tik tūkstančius kartų apkabinti..
Jei išeina vienas, nebelieka nieko.
nes skaičiai po kablelio čia jau nebetelpa..
