2011 m. birželio 11 d., šeštadienis

apie ją

Būti, ar nebūti - lyg vinis įkaltas galvoje. Kietai įkaltas, neištrauksi. Ir tuo gyvenama jau ilgai. Nuo paskutinių jos žvilgsnių. Nuo tada, kai ji pasitraukė šalin, ir nueidama nebeatsisuko. Ir rankos neištiesė, kaip per filmus rodoma. Ir net neapkabino. Bet tokia jau ji yra ir visada buvo. Rodos, nejautri, bet kai prisileidžia tave kiek arčiau, kuomet gali liesti jos odą, matai, kad joje telpa visos begalybės. Ji lyg atskira visata su savo žvaigždėmis. Ir niekad nepabosta klaidžiot po jas. Suprantama, kad dabar tai skamba kvailai. Bet ji viena tų, kurios nepažinęs - nesuprasi. Tačiau po metų kartu, aš vis dar galvoju, ar galiu sakyti, jog pažinau ją. Galbūt tai tiesiog buvo tas vaidmuo, kurį ji tuomet norėjo vaidinti. Ji visuomet daro tą patį - išsirenka vaidmenį ir ima jį gyventi. Sakydavo, kad žaisti asmenybę yra mėgiamiausia jos kasdienybė, nes reikalauja didelio atsidavimo. Taip, atsiduoti ji visad mokėjo. Tik prisirišti ne..

[2007.10.12]

2011 m. kovo 20 d., sekmadienis

sau

Išjausti save iki galo. Išjausti viską iki galo. Kiekvieną kiekvieno praėjusio gyvenimo akimirką. Kiekvieną įkvėptą vėjo gūsį. Kiekvienų lūpų švelnumą. Kiekvieno rando gylį. Kiekvieną atėjusį, kaip ir kiekvieną išėjusį. Kiekvieną, nežadėjusį grįžti. Kiekvieną basą koją ir kiekvieno balso skambumą. Kiekvieno delno linijas. Kiekvieną kylančią saulę. Kiekvieną skausmą veide - ne savo. Kiekvieną nuoširdų juoką. Kiekvieną norą pabėgti. Kiekvieno kvapą prie skruosto ir gebėjimą tavęs neguosti. Kiekvieną raidę. Kiekvieną balą po kojom. Kiekvieną piktą žvilgsnį už nugaros. Kiekvieną akmenį savo darže. Kiekvieną sienos plytą ir tai, kas už jų. Kiekvieną pavasarį. Kiekvieną pirmą ir paskutinį kartą, kai matei, kai jautei, kai galvojai, kai juokeis, kai išnykti norėjai, kai skridai.. Išjausti taip, kad nebūtų gaila. Dėl to, kur buvai, ar nebuvai; kuriuos kelius pasirinkai. Išjausti taip, kad suprastum save kaip dėlionę, kaip piešinį smėliu ant stiklo, kaip neišdegtą molio dirbinį, kaip nepabaigtą pjesę, kaip meno kūrinį vaiko rankomis. Vaiko, kai renkiesi nesuaugti.

Išjausti save iki galo. Išjausti viską ir likti taip. Likti su savimi kiekvieną kiekvieno esamo gvenimo akimirką. Kiekviename įkvėptame vėjo gūsyje. Kiekvienų lūpų švelnume. Kiekvieno rando gylyje. Kiekviename atėjusiame, kaip ir išėjusiame. Kiekviename, nežadančiame grįžti. Kiekvienoj basoj kojoj ir kiekvieno balso skambume. Kiekvieno delno linijoj. Kiekvienoj kylančioj saulėj. Kiekvienam skaudančiam veide - ir savo. Kiekvienam nuoširdžiam juoke. Kiekviename troškime pabėgti. Kiekvieno kvape prie skruosto ir gebėjime neguosti. Kiekvienoj raidėj. Kiekvienoj baloj po kojom. Kiekvienam piktam žvilgsny už nugaros. Kiekvienam savo daržo akmeny. Kiekvienoj sienos plytoj ir tame, kas už jų. Kiekviename pavasaryje. Kiekviename pirmame ir paskutiniame karte, kai matai, kai jauti, kai galvoji, kai juokies, kai nori išnykti, kai skrendi.. Išjausti taip, kad nebūtų gaila.

Išjausti taip, kad būtų gėda. Kad būtų skaudu. Kad būtų juokinga. Kad būtų nejauku. Kad būtų šilta, kad būtų pikta, kad būtų graudu, kad būtų gera. Kad būtų liūdna, šalta, kraupu, žavu ir siaubinga - bet nebūtų gaila. Niekada nebūtų gaila už tai, kad renkiesi augti. Kai renkiesi net užaugęs nesustoti augti. Kad renkiesi tapyti save, statyti save, šlifuoti save ir ieškoti savęs net tada, kai viską darai tik dėl savęs.

Išjausti save iki galo.

2011 m. kovo 2 d., trečiadienis

apie tai, kas nesvarbu

Viskas viskas viskas yra nesvarbu. Nesvarbu nei menas ir grožis viduramžių estetikoj, nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės istorija, nei fiksacijos oralinėj stadijoj, nei feminisčių pyktis, nei visuotinė falomanija, nei vyrai ar moterys, nei versti tiesiai ar gražiai, nei stilius iš vakar ar šiandien, nei tai, kaip tu kalbi, nei tai kiek ryt išgersim - viskas viskas viskas yra nesvarbu. Nei kiek kartų bandysi skristi Ispanijoj, nei kiek kartų tau tai nepavyks. Nei valandos autobusuose ar lėktuvuose, nei spuogas ant kaktos ar ant nosies, nei simpatija viena ar kita - viskas taip nesvarbu, kad net verkti norisi. Bet ašaros juk irgi nesvarbu.
Ir stovi vienas sau pats nesvarbus dideliam nesvarbiam pasauly ir neturi kur dėtis, nes viskas taip nesvarbu, taip nesvarbu, kad net nesvarbu.

15 minučių miego ir vėl viskas iš naujo [ne]svarbu.

2011 m. sausio 18 d., antradienis

keistumas

Žmonės yra keisti keisti padarai. Jie tiki dalykais, kuriais yra absurdiška tikėti. Jie daug svajoja ir dar daugiau bijo. Jie neieško kitų ir tikisi būti surasti.
Rėkdami iš skausmo jie ieško akių įsikibti. Stebėdami rėkiantįjį - jie nusisuka ir bėga tolyn. Jie niekada neištiesia rankos kitiems ir visada verkia, kai patys tokios nesulaukia. Jie pamiršta viską, tik ne tai, kad kažkas juos pamiršo. Jie moka būti draugais, bet bėgant laikui tiesiog pavargsta. Galiausiai visą savo gėrį jie skiria naujiems žmonėms savo gyvenime, palikdami visą purvą tiems, kuriuos irgi vadino draugais, kol jie dar buvo nauji. Žmonės yra keisti keisti padarai.

Vakar piešiau tave ant savo lango - susiliejo. Matyt, taip reikėjo. Susigalvoti sau ženklą, nes be įrodymų visada sunkiau tikėti. O iš tikrųjų juk ne žvaigždės, o vanduo teptuką užvaldė. Ir dėl to tik mano rankos kaltos. Juokinga? Tai žinoma juokinga! Tai, kas tikra - visada juokinga. Mūsų "princai" ir "princesės", ir "milijonai" loterijose, ir svetimas skausmas. Keista tik tai, kad pasaulyje, kur viskas taip svetima, beklimpstantį į pelkę tave turbūt greičiau ištrauks svetimas, nei tas, su kuriuo pietauji prie vieno stalo.

Berods, jau sakiau - žmonės yra keisti keisti padarai.

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

slidu

Gatvės šiandien per slidžios. Negaliu eiti, kai žinau, jog krisiu. Negaliu eiti, kai matau, kaip visi krenta. Krituoliai žiemą. Ir ne tik. Nežinau kaip eiti, nėra į ką įsikibti ir laiptai statūs. Statūs ir slidūs į mūro tvirtovę ten aukštai, kur gyvena devyngalviai slibinai. Laikrodis tiksi kišenėj - reikia galvas kirsti, o aš tyliai ir ramiai dar tik plaukus jiems prieš mirtį šukuoju ir nežinau ar šaukštu ar batu man geriau juos subadžius, gaila ir tiek.

Aš žinau, žinau, kad kas kartą tu vis dar stovi ten, už lango, ir žiūri. Žiūri, į ką išaugau, žiūri, kaip išaugai, žiūri, kodėl. Ir nežinai, nežinai, ar galėtum manimi didžiuotis. Aš irgi nežinau. Gal dar ne laikas, ką. Gal dar neišaugau..

O iš tikrųjų, juk žinai, visai ne ten gyvena devyngalviai slibinai. Ir visai ne tu manimi turėtum didžiuotis. Ar tu bent žinai, kas esi. Ar tu bent žinai, kad tavo keliai nėra tik tavo keliai. Ar žinai, mano devyngalvi slibine, ar žinai?

2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis

apie sniegą

Kažkoks keistas laikas. Negaliu suprasti. Negaliu ir tiek. Visada, kiek save atsimenu (nors atsimenu ne tiek ir daug), mėgau sniegą. Iškritus pirmajam - vaikščiodavau laiminga, su šypsena iki debesų ir galvodavau: kaip nuostabu, kaip gera, kaip balta, kaip gražu! Net ir tada, kai pirmas sniegas būdavo šlapias ir tapęs purvu akimirksniu išnykdavo man po kojomis.

Šiandien iškrito pirmas sniegas, o aš.. Aš visai jo nepažinau. Žiūrėjau į dangų, atsispindintį baloje, o sniegas krito savais keliais.

Galvoju, kad šitaip juk ir būna. Ima ir apsiverčia dalykai. O blogiausia, kad dar pats to nesupranti.

Taip ir sėdėjom šiandien su sniegu - kiekvienas sau. Lyg jauni susituokę penkių vaikų tėvai - kartu tik teoriškai. Lyg visų tų gyvenimo žiemų nebūtų buvę. Lyg nebūtumėm tomis naktimis, prieš keletą metų, prisiekę viens kitam amžiams. Kai nieko kito nebebuvo tikra.

Liūdna. Bet tik teoriškai. Matyt nykstu ir aš, po kojomis, tapusi purvu. Kaip tada jis darydavo - darydavo ir šypsodavosi. Tik aš nesišypsau - sunku, kai lūpos nuolat suskeldėjusios. Nesišypsau - juokiuosi. Iš savęs ir tavęs - mes tik galvojam, kad pažįstam save. Galvojam, kad žinom, kas mums geriausia. Nė velnio. Geriau už geliančius pirštus vietoj chaoso galvoje nebūna nieko.

Bet liūdniausia ne tai, kad jo nepažinau. Liūdniausia tai, kad jis visada buvo aš.

2010 m. lapkričio 3 d., trečiadienis

dalykai

Žinai, kartais.. kartais aš noriu tau paskambinti. Paskambinti ir nieko nesakyti, tik žinoti, kad esi ten kažkur: kad šauki, kad kvėpuoji, kad jungi kitą pavarą, kad juokiesi, kad dainuoji, nesvarbu ką darai - tu viską darai teisingai. Darydavai. Darei..

Visada galvodavau, kad maži dalykai gali daugiau, nei dideli. Kad dideli yra per sunkūs, jog sugebėtų būti tokie teigiami, kokie iš tiesų turėtų būti. Jie pliumpteli ant tavęs lyg plytų maišas ant plausto ir dabar tu esi tas vienintelis, kuris tą plaustą plukdys į krantą. Nesvarbu koks tai maišas, gali būti ir pilnas pinigų ir meilės, svarbu, kad laimė baigiasi tada, kai ateina audra, o krantas dar taip toli.. ir tu supranti, kad belaukdamas didžiosios savo laimės pamiršai pagalvoti apie tai, ką reikės daryti po to, kai ji jau bus tavo. Ir taip nutinka nuolat. Ir ne tik tau. Man irgi taip nutinka. Nuolat.

Bet mane gelbėja maži dalykai. Tokie visai maži ir niekam kitam neįdomūs, kaip atvirukai iš miestų, kuriuose nebuvau, nuo žmonių, kuriuos vos vieną kartą sutikau. Tokie kaip netikėti susitikimai kažkam seniai matyto sustojus tave pavežėti. Tokie, kaip tyčia tau palikta paskutinė porcija labai skanios sriubos pietums. Kaip kažkieno šypsena prasilenkiant. Kaip mažas pokalbis apie nieką tik iš didelio noro kalbėtis. Tokie kaip laisva kėdė autobuse keliaujant namo piko metu. Kaip nuoširdus dėstytojos noras tau padėti. Kaip netyčia surasta labai graži daina. Tokie maži maži dalykai. Visai kaip žmonės - maži maži su mažom savo istorijom, mažom patirtim, mažais ir jausmais, mažom širdim, didelėm akim ir dar didesniu noru. Ko? Niekada nežinai. Gal tų pačių mažų dalykų.

Ir tada taškas, būtinai. Nes viskas čia tvarkinga ir aišku, ne taip, kaip už lango. Ne taip, kaip ten, kur sulindę visi maži mūsų demonai, laukiantys tamsos ir netinkamiausio meto išlįsti. Ne taip, kaip mažos mūsų baimės, kurias kartais apsigavę per audras gabenam plaustais ir tik po viso to suprantam, kas tai buvo.

Bet geriau vėliau, nei niekada, tiesa? Geriau tūkstantį kartų nusivilti, nei vieną kartą apsirikti. Geriau tūkstantį kartų mėginti, nei vieną neišdrįsti. Geriau.. geriau tūkstantį kartų gyventi, nei vieną negalėti. Juk geriau?




Jeigu aš esu tai, ką aš galvoju.
Ar negalvodama nieko nepriverčiu savęs nebūti?