Gatvės šiandien per slidžios. Negaliu eiti, kai žinau, jog krisiu. Negaliu eiti, kai matau, kaip visi krenta. Krituoliai žiemą. Ir ne tik. Nežinau kaip eiti, nėra į ką įsikibti ir laiptai statūs. Statūs ir slidūs į mūro tvirtovę ten aukštai, kur gyvena devyngalviai slibinai. Laikrodis tiksi kišenėj - reikia galvas kirsti, o aš tyliai ir ramiai dar tik plaukus jiems prieš mirtį šukuoju ir nežinau ar šaukštu ar batu man geriau juos subadžius, gaila ir tiek.
Aš žinau, žinau, kad kas kartą tu vis dar stovi ten, už lango, ir žiūri. Žiūri, į ką išaugau, žiūri, kaip išaugai, žiūri, kodėl. Ir nežinai, nežinai, ar galėtum manimi didžiuotis. Aš irgi nežinau. Gal dar ne laikas, ką. Gal dar neišaugau..
O iš tikrųjų, juk žinai, visai ne ten gyvena devyngalviai slibinai. Ir visai ne tu manimi turėtum didžiuotis. Ar tu bent žinai, kas esi. Ar tu bent žinai, kad tavo keliai nėra tik tavo keliai. Ar žinai, mano devyngalvi slibine, ar žinai?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą