Kažkoks keistas laikas. Negaliu suprasti. Negaliu ir tiek. Visada, kiek save atsimenu (nors atsimenu ne tiek ir daug), mėgau sniegą. Iškritus pirmajam - vaikščiodavau laiminga, su šypsena iki debesų ir galvodavau: kaip nuostabu, kaip gera, kaip balta, kaip gražu! Net ir tada, kai pirmas sniegas būdavo šlapias ir tapęs purvu akimirksniu išnykdavo man po kojomis.
Šiandien iškrito pirmas sniegas, o aš.. Aš visai jo nepažinau. Žiūrėjau į dangų, atsispindintį baloje, o sniegas krito savais keliais.
Galvoju, kad šitaip juk ir būna. Ima ir apsiverčia dalykai. O blogiausia, kad dar pats to nesupranti.
Taip ir sėdėjom šiandien su sniegu - kiekvienas sau. Lyg jauni susituokę penkių vaikų tėvai - kartu tik teoriškai. Lyg visų tų gyvenimo žiemų nebūtų buvę. Lyg nebūtumėm tomis naktimis, prieš keletą metų, prisiekę viens kitam amžiams. Kai nieko kito nebebuvo tikra.
Liūdna. Bet tik teoriškai. Matyt nykstu ir aš, po kojomis, tapusi purvu. Kaip tada jis darydavo - darydavo ir šypsodavosi. Tik aš nesišypsau - sunku, kai lūpos nuolat suskeldėjusios. Nesišypsau - juokiuosi. Iš savęs ir tavęs - mes tik galvojam, kad pažįstam save. Galvojam, kad žinom, kas mums geriausia. Nė velnio. Geriau už geliančius pirštus vietoj chaoso galvoje nebūna nieko.
Bet liūdniausia ne tai, kad jo nepažinau. Liūdniausia tai, kad jis visada buvo aš.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą