dalykai

Žinai, kartais.. kartais aš noriu tau paskambinti. Paskambinti ir nieko nesakyti, tik žinoti, kad esi ten kažkur: kad šauki, kad kvėpuoji, kad jungi kitą pavarą, kad juokiesi, kad dainuoji, nesvarbu ką darai - tu viską darai teisingai. Darydavai. Darei..

Visada galvodavau, kad maži dalykai gali daugiau, nei dideli. Kad dideli yra per sunkūs, jog sugebėtų būti tokie teigiami, kokie iš tiesų turėtų būti. Jie pliumpteli ant tavęs lyg plytų maišas ant plausto ir dabar tu esi tas vienintelis, kuris tą plaustą plukdys į krantą. Nesvarbu koks tai maišas, gali būti ir pilnas pinigų ir meilės, svarbu, kad laimė baigiasi tada, kai ateina audra, o krantas dar taip toli.. ir tu supranti, kad belaukdamas didžiosios savo laimės pamiršai pagalvoti apie tai, ką reikės daryti po to, kai ji jau bus tavo. Ir taip nutinka nuolat. Ir ne tik tau. Man irgi taip nutinka. Nuolat.

Bet mane gelbėja maži dalykai. Tokie visai maži ir niekam kitam neįdomūs, kaip atvirukai iš miestų, kuriuose nebuvau, nuo žmonių, kuriuos vos vieną kartą sutikau. Tokie kaip netikėti susitikimai kažkam seniai matyto sustojus tave pavežėti. Tokie, kaip tyčia tau palikta paskutinė porcija labai skanios sriubos pietums. Kaip kažkieno šypsena prasilenkiant. Kaip mažas pokalbis apie nieką tik iš didelio noro kalbėtis. Tokie kaip laisva kėdė autobuse keliaujant namo piko metu. Kaip nuoširdus dėstytojos noras tau padėti. Kaip netyčia surasta labai graži daina. Tokie maži maži dalykai. Visai kaip žmonės - maži maži su mažom savo istorijom, mažom patirtim, mažais ir jausmais, mažom širdim, didelėm akim ir dar didesniu noru. Ko? Niekada nežinai. Gal tų pačių mažų dalykų.

Ir tada taškas, būtinai. Nes viskas čia tvarkinga ir aišku, ne taip, kaip už lango. Ne taip, kaip ten, kur sulindę visi maži mūsų demonai, laukiantys tamsos ir netinkamiausio meto išlįsti. Ne taip, kaip mažos mūsų baimės, kurias kartais apsigavę per audras gabenam plaustais ir tik po viso to suprantam, kas tai buvo.

Bet geriau vėliau, nei niekada, tiesa? Geriau tūkstantį kartų nusivilti, nei vieną kartą apsirikti. Geriau tūkstantį kartų mėginti, nei vieną neišdrįsti. Geriau.. geriau tūkstantį kartų gyventi, nei vieną negalėti. Juk geriau?




Jeigu aš esu tai, ką aš galvoju.
Ar negalvodama nieko nepriverčiu savęs nebūti?