Tuščia.
Tik baltos sienos, lubos, ir kilimai. Dar gėlės kampuose. Tos, kurias visad vadindavai kitaip, nes pamiršdavai. Nebetvyro tavo kvapas, nebetvyro joks kvapas. Matyt, ji bus pravėrusi langus ir palikusi. Dabar tik blanki šviesa, pro lengvutes besikaunančias užuolaidas. Ir mintis. gabalėliais. tavęs.
Išeik tyliai iš mano minčių
Jis buvo teisus. Bėgti galiu tik aš. Ne tu ateini į mano mintis, tai aš tave kviečiuosi. Ne mano tos baltos sienos ir kilimai. Ne mano.
Aš norėčiau atsiprašyti. Už mokėjimą juoktis garsiau nei tvinksintys tavo smilkiniai. Už tai, kad nebijodavau paimti už rankos, kai jausdavausi vieniša.
Aš žinau, kad dabar tu tegali būti vėjas mano minčių, tyliai besisupantis užuolaidose. Jų lengvumas - tu. Mano akmenys - tu.
O kur žmogus kada nors rado teisybę?
Ir jei vis dar jaučiu tavo pirštų galiukų tipenimą mano nugara - kaltas ne tu.
Ir ne laikas. Ir ne bangos, tyliau už tavo žingsnius dūžtančios į krantą. O tyliai eiti tu mokėjai.
Todėl dabar vėjai per tylūs.
Aš turiu tiek daug, viduje, laikyto tau. Bet nusvyra rankos, juk negirdi.
Nei žingsnių mano, nei verksmo tyliuose vidudieniuose. Ir žinau, kad kilimus patiesei tik tam, kad negirdėtum ašarų, krintančių į grindis.
Visuomet bijojau baltų tavo sienų. Tik palangėse rasdavau saugumo jausmą. Tik susirangius vienišose palangėse, ar nuleidus kojas žemyn. Trylika aukštų po kojomis, ir šimtai tavęs.
Palieku užuolaidas. Atidarau langus. Negrįšiu. Riešai pulsuoja sekundės tikslumu.
Palieku tau kai ką. Viduryje kambario. Raudonmedžio dėžutę. Ir penkiasdešimt septynis laiškus, rašytus tau.
Pasiimk, kas dar tavo. Pasiimk ir mane, nors niekad tavo nebuvau.
Nesakyk, kad jauti. Aš žinau.
Aš tuo gyvenau..
/pj harvey - the piano
