Man užtenka vėjo, kad savo šniokštimu užliūliuotų bent truputį taip, jog paliestų nuotraukas, sukabintas palėpėje už keliolikos tūkstančių kilometrų į rytus, į vakarus, į dangų, į širdį.
Mano dykumos išsiraižo tarsi peiliais save, susiskirsto į tai, kas priklauso dabar, o kas tik kitiems laikams. O aš visa už keliolikos tūkstančių kilometrų priešinga kryptimi. Ir tiems kitiems laikams, manęs beveik nebelieka. Nebent tik akys ir pirštų galai. Nebent. O kas daryti, kai šauksmas viduje stovi aukščiau pačios savęs. O kas daryti, kai taip be proto pasiilgsti, kad rodos nupintum virvę iš visų varnų tik tam, kad pasiektum. Kad dar kartą paliestum. Tai jos dėl visko kaltos. Vagys manojo gyvenimo. Vagia, ir neša prie tavo durų. Ateis diena, nebegalėsi išeiti. Apstatysiu tave savo mintimis mintelėmis. Ir, vargšas, nežinosi, nei kas, nei kodėl.. O kas daryti, kai nebegali leisti sau matyti. Kai geriau tiesiog nematyti. Išsidurti akis ir palikti geresniems laikams jas. Matyt, reikia.
Už mano langų visada nežinia. Viena yra tai, ką matai. Ir kartu tai yra visai kas kita. Kartais aš leidžiu savo minteles takeliais žemyn, upėmis ir ledais, su gulbėm, kaip anuomet, kai dar buvo tik pradžia. Leidžiu ir mąstau, kad gal nieko nebėra čia tikro, gal viskas tik virš manęs. O gal ir tu tik virš manęs. Tik keliolika tūkstančių kilometrų į rytus, į vakarus, į dangų.. O gal.
Sukryžiuoju kojas priešais save. Susiskaičiuoju save dalelėmis taip, kaip tu niekada neskaičiuosi. Taip, kaip tu niekada negirdėsi. Taip, kaip tavęs tiesiog nebėra. O mintyse mano ir smuikai rauda, ir lelijos pražysta, vis per stipriai suspaudžia laikas į smilkinius. Išrašyk man vieną vienintelį žodį į mano nosinę ir aš nustosiu ašarų. Verksiu pėdomis į sniegą. Varnų žvilgsniais į dangų.
Nežinomybė už mano langų. Ir penki šimtai dvidešimt septynios tylos į niekur. Aš niekada neskaičiuoju. Naktys skaičiuoja už mane.
Ir aš bijau, bijau, kad tie paukščiai niekada negrįžtų..
