Keista kartais nesuvokti. Ir viskas tiesiog praeina.. žmonės, laikas, jausmas. Kartais įsimena kvapas, kartais jį gniaužiantys vaizdai. Kartais įsimena šypsenos tų, kurie vis po truputi padeda mums gyventi.
Žinau, nepasiilgti to neįmanoma. Vienišų, išmėtytų su vėjais ir pamirštų surinkti. Surakintų ir užkastų šlapiu smėliu, o kartais tik po antklode ir užtrauktomis užuolaidomis. Pavasariai niekada nekvepės taip. Ir tavo akys niekada nežiūrės kaip kieno nors kito akys. Ir nesvarbu kiek dar akių besutiktum.
Šnabždesiais barbenuos į dar praverta tavo langą, ir žinai, kartais mažos baimės gelbsti nuo dar didesnių baimių. Bet tai dar nereiškia, kad nustojau laukti. Mano vėjai neša mane tolyn, o mano širdis vis dar ten pat. Kartais kai kurie dalykai nesikeičia, ir visai nesvarbu keliomis spynomis užrakinsi save palepėje.
Palikau dalelę savęs. Pasiėmiau dalelę svetimų gyvenimų, kurių niekada nebranginsiu taip, kaip galėčiau branginti tik vieną.
O žinai, prisiminimai yra vienintelis dalykas, kurį tu tikrai turi. Ir niekas niekada neatrakins, laužtuvais neišlauš metalinės skrynelės. Ir jie niekada nesupras, kodėl lyjančiomis naktimis tu šypsaisi, o saulėtais rytais verki. Nes jie niekada neis keliais, kuriais ėjai tu. Ir niekada į viską nežiūrės iš vien, pro tuos pačius langus. Nebent pasaulis būtų tobulas. Bet nėra, ir tu žinai. Nėra nieko tobulo. Tik akimirkos jausmas, kai jauti pasaulį po kojomis. Kai jauti, kaip laimė pripildo kiekviena centimetrą tavęs. Ir nesvarbu kaip trumpai tai betruktu, prisiminimuose tai gali tęstis taip ilgai , kaip tik panorėsi.
Įpūsk man dar truputį tos srovės, kuri niekada neneša atgal. Ir išjunk šviesas. Per stipriai, per giliai išmokau pasiilgti..
Tolimoj šaly kažin kažką palikau
tolimoj šaly ant smėlio laiškus rašiau
tolimoj šaly atsakymo neradau
ir vakarop grįžau, ar nuo to kam lengviau..?
Ir viskas, lyg niekur nieko, iš naujo.
