.aš mažas debesėlis, aš ne lokys visai..
Sugalvok man pasaką apie rūką, kuriame pasiklystą žmonės. Apie kelius, kuriais niekas nevaikšto. Apie jūras, kurios nustoja banguoti, kai niekas nemato. Ypač naktimis. Apie dangų, kuris vis tolsta.
Sugalvok man pasaką apie nusvirusių gluosnių nerimą. Apie maldas, kurių niekas neklauso. Apie staugiančius, vienišus tolius, tolimesnius už tavo mintis. Vakar ir šiandien. Apie krantus, į kuriuos niekas negrįžta.
Man atrodo, viso pasaulio liūdesys susirinko ant mano blakstienų. Lengvais judesiais įsiskverbė smilkiniais gilyn ir, radęs sau vietos, ėmėsi leisti šaknis.
O tai buvo prieš tūkstančius metų ir nė vienas mūsų to nepamena. Tik girdi dar kartais tylų alsavimą dūstančio. Prieš užmiegant.
Nupiešk mane iš naujo.
Jei tik jie žinotų, kad šitaip spaudžia patys gražiausi žodžiai. Užgula akmenimis ir leidžia virpėti, kaip būna virpama iš baimės, kai šalta. Leidžia smigti, kaip sminga kuoliukai, bedami į žemę. Leidžia jausti, kaip viso pasaulio nerimas švelniai nusileidžia ant peties. Ir tyli.
Aš taip pavargau klajoti. Viskas, kuo tikiu - nėra tikra. Viskas, ką randu, priklauso kitiems. Viskas, ko noriu, yra ne tai, ko man reikia. Kad nustočiau. Kad sustočiau. Kad įkvėpčiau ir norėčiau dar pasilikti.
Aš tiesiog nemoku.. O reikia.. Nušaukit mane, kai kitą kartą..
Pagauk krentančius, ar nematai. Visa tai po tavo kojomis ir visa dėl tavęs.
Nes tu vienas iš tų, kurių akys kitaip blizga. Vienas tų, kurių vienintelė meilė tėra Gyvenimas. Vienas tų, kuriuos Jis iš manęs atėmė ir tų, kurie atėmė mane.
.. rodos, lietus kaupiasi.
