atsimerk

Ar gali girdėti? Ar gali girdėti mane?
Aš nežinau kiek praėjo laiko, kodėl būtina jį matuoti. Centimetrais išklojus grindis, ir vėl be kilimų. Laikrodžiai nustojo tiksėti, kai tu atsiradai. Manęs dar nebuvo, bet aš jau žinojau tai. Kvaila galvoti, kad viskas turėtų būti kitaip, bet aš - gyvenimo kvailys. Ir šitaip aš sudėta.
Ar girdi, kaip kasnakt aš vis tave prisimenu, prieš užmiegant? Suskaičiuoju akies mirksnius ir visus tuos kartus, kai manęs nematei. Ne, nepykstu, tu juk net nežinai kuriame laike aš egzistuoju. Kvaila ir tai. Bet gyvenimas - kvailys. Ir taip jau jis sudėtas.
Mielasis, ar žinai, mes įsimylėję. Mes mylėjome vienas kitą dar net nežinodami apie vienas kito buvimą. Taip jau yra, tu gali netikėti, bet tai nieko nepakeis. Viskas, ko tau reikia esu aš. Viskas, kuo tu kvėpuoji, esu aš. Viskas, ką tu matai, esu aš. Viskas, kuo tu tiki, esu aš. Viskas, ką tu sapnuoji - tai aš. Aš aš aš. Visur aš. Tavyje aš. Už tavęs aš. Atsimerk. Gal jau gana apgaudinėt likimą, aš nekur nedingsiu, nes tu ir esi aš. Aš esu tu. Ir šiuo metu mes lygiai taip pat žiūrime į tą dėmę ant kilimo. Išpiltos kavos. Kilimo, kurio nėra.
Tu galvoji, o gal manęs irgi nėra. Aš irgi taip galvoju. Bet jeigu esi tu, turiu būti ir aš. Juk aš - tai tu. Ten, kur tu. Taip, kaip tu. Išgirdai? Lopšinėmis vakarais mėginu įsibraut į tavo protą, nes jo galios per daug. Paleisk jį, įsileisk mane. Pamatyk. Ir tą pačią akimirką nustosi būti vienišas. Aš skaitau tave jau ketvirtą kartą, ir tu vis dar toks pat. Aš žinau, kur visi tavo achilo kulnai, ir jie vis dar ten pat. Aš jaučiu, kiek nereikalingo svorio krūtinėj, ir kiek maža vietos man. Ir jos vis dar tiek pat..
Tu gali mane ignoruoti, bet aš niekur nedingsiu. Aš belsiu į kiekvieną tavo langą, jei reikės - išdaušiu. Aš iškuopsiu visą blogį iš tavęs ir užblokuosiu protą, jei reikės - numirsiu. Bet tu negali bėgti labiau nei aš, nes tu esi aš. O aš stoviu. Stoviu štai čia, priešais tave ir prašau. Prašau nedaug, tik..
Atsimerk.