Užtat dabar – žinau. Ir žinau, kas yra sunkmetis. Nes nereikėjo anksčiau nei naujų suknelių, nei aukštų batelių, nereikėjo – ir laiminga buvau. O dabar vis norisi gražiau prieš tave pasirodyti. Ir visada pasitempus, o vakarais neatsiginu skausmų, nepratus. Ir dėl tavęs tik, tik todėl, kad tavo vardas toks naujas. Jei aš iš seniai, tai tu – iš vakar. Iš to rūko, kur sunkiai sklaidėsi ir nakties, kur neramiai migdė.
Kartais aš manau, kad tave susigalvojau. Kad tavęs iš tikrųjų nėra. Tuomet pati savęs klausiu – o kam man tos suknelės? Kam tie bateliai, kam dabar čia stiebtis ir temptis it saulėn besisukantis stiebelis? Nebūsiu aš juk gražiausia tau. Nebūsiu dailiausia. Nes tavęs net nėra.
Bet vis tiek negaliu sustot rašyt tavo vardo. Jis toks gražus, toks, kaip pianinu skambinant, kaip smuiku griežiant. Gražus, ir ką tu man.
Gal ir gerai, tada, kad tave susigalvojau. Mama džiaugias gražia dukra ir gatvės kažko šviesesnės aplinkui. Gal ir berniukai ims mano pusėn akis ganyti, o man tai kas, aš jų vardų šitaip niekada niekada nerašysiu. Tik tavo.
Gal ir blogai, tada, kad tave susigalvojau. Pilna skrynia suknelių, o man vis negana. Tiek berniukų dairysis, o aš juk tau prisižadėjau. Bet tavęs juk nėra. Taip ir susensiu vis berašydama tavo vardą, nebetiks suknelės, išsimėtys bateliai. Ir tiek tos laimės, tiek tų šviesių gatvių.
Bet vis tiek man dar vienas dalykas paliko – jei tavęs nėra, tai iš kur tas vardas? Aš tokio pati niekuomet nesugalvočiau.
