Mielas dienorašti,
Praeitą naktį sapnavau keisčiausią sapną savo gyvenime. Ryškiausiai pamenu tai, kad bėgau snieguotomis siauromis akmenuotomis gatvėmis, po tamsiu dangumi, laikydama mamą už rankos. Žinau, kad prieš tai ten buvo ir meno, ir vyno, ir tolumoje praslinkdavo viena kita žavi skrybėlė iš tų senų laikų. Dar pamenu, kaip mus vijosi berniukai, mėtė sniego gniūžtes, bet nė karto nepataikė. Dar mes turėjom draugą šunį, kurio kartais reikėdavo palaukti, nes jis mėgdavo paklysti. Žinau, kad tada, pribėgusios kelio galą, mėginom pasislėpti pusny, o tada ėmėm kristi gilyn, kaip Alisa į stebuklų šalį. Kritom ilgai, mėginau laikytis sieninių grotų, bet laikiausi neilgai, nes vos man nustojus kristi, ėmė kristi jos - tos sienos iš grotų, už kurių laikiausi. Nukritom minkštai, ant smėlio pajūry, iš žiemos į vasarą. Tada mačiau lotoso žiedo pozoj sėdintį Kristų. Moteris fone kalbėjo kažkokį užkalbėjimą. Bet tai ne viskas, tai tik didžiausias gabalas sapno, kurį atsimenu nuosekliai. Dar buvo ežio būstinė, "lituanica", buvo viešasis transportas, buvo ex, buvo erotikos, buvo judantys kompiuterizuoti paveikslėliai žemėlapyje, gaila, be elfų.
Niekad pernelyg netikėjau sapnais (kuo aš iš viso kada nors rimtai tikėjau?), nebent tik tais, kur mama sapnuoja, prieš kam nors iš gyvenimo pasitraukiant ar prieš kitas nelaimes. Bet man nebūna, aš nesapnuoju, nei to, ko trūksta, nei to, ko per daug. Sapnuodavau mylimus vyrus, bet ir tai baigėsi, kai paaugau ir ėmiau žiūrėti kitaip.
Bet po tokio sapno, nori nenori, netyčiom prasprūsta - ir ką visa tai reiškia?
Žinau, ryte pabudus mėginau atsiminti kuo daugiau, atsiminiau dar ir tai, kad ne pirmą naktį iš eilės sapnuoju. Tik nepamenu ką. O aš labai, labai retai pamenu iš viso sapnavusi, todėl keista. Galbūt tai iš tikrųjų taip, pasekmė to, kad jaučiuosi kaip vėžliukas iš komiksų.
O kas mane privertė taip jaustis, ar tik ne aš pati? Kai išmoksti tūnoti tarp keturių savo sienų, vis sunkiau darosi išeiti iš jų. Vis mažiau jauti žmonių poreikį, vis daugiau laiko skiri miegui. Taip nugrimzti galima tūkstančius kartų giliau, nei iš sniego į smėlį. O kas tada? Visiškai nieko. Pagalvok tik, kiek jau tokių nugrimzdo, o mes vis dar čia ir mums viskas gerai, išskyrus visa tai, kas nėra gerai. Pasiilgau rūpėti. Tik tiek. Negavau jokio atgalinio ryšio iš tos organizacijos apie apmokymus, o atrodė, viskas bus gerai. Toli gražu. Akivaizdu, mano gyvenimo istorija skamba pernelyg negražiai, kad galėtum prileisti mane prie vaikų. Va taip ir būna, kai pirmą kartą gyvenime būni nuoširdus ir atviras iki kaulų smegenų, sudėlioji save visą nuogą ant lėkštutės ir sakai va, aš toks ir taip jau viskas buvo, bet dabar man viskas gerai. O gal ir geriau taip, gal man pačiai dar reikia kažkieno kito pagalbos, gal jie kažką mato. Kas aš, aš tik ne į tuos sūkurius pakliūnančios kojos. Kas aš, aš tik į jūras byrančios sienos ir paklydę balsai, į tuos langus, kur visada miega. Mėgstu turėti ką apkabinti.
Deja, neturiu ką apkabinti.
Kalėdoms norėčiau pagalvės, patogios apkabinti. Mainais pažadu daugiau nesulieti tavęs rašalu.
Iš visos širdies
Tavo meduolis
P.S. Primink, kad kitą kartą parašyčiau apie tai, kaip sudėtinga ir painu yra būti moterimi.
