O kas tada?
Nieko. Tada atgal. Iki kito stalo krašto, iki kol stiklainis pasiekia mano pirštų galiukus, ir pajutęs atramą rieda atgal. Dar ir dar kartą atgal. O aš jau spėjau pamiršti, kur buvo pradžia.
Tokia tat tiesa, mielieji. Tarp šiugždančių lapų pasiklydęs garsas galvoje. Pamenu, spengė. Pamenu, naktimis dainuodavau apie žvaigždelių žibėjimus, o kartais net liūliuodavau kad užliūliuoti jį, bet jis buvo stipresnis. Suardė harmoniją mano galvoje. Taip, kaip suardo žalią zuikių pievelę, į ją nukritusi plyta. Ir net ne žalia.
Merkiu smalsius savo pirštelius į uogienę, lėtais žingsniais judu link lango stiklo, ir su pasimėgavimu jame piešiu dieną. Kodėl dieną? Nes naktį piešti naktį būtų tas pats, kas nusirašinėti. Grįžtu atgal, merkiu pirštus dar kartą ir vėl link lango, ir taip daug daug kartų, kol stiklainis ritinėjasi lygiu medinio stalo paviršiumi. Atrodo, kad uogienė jame niekada nesibaigs. O tikriausiai, aš ir nenoriu, kad ji baigtųsi.
Už lango stiklo vos kelios švieselės, keletas miegančių žmogeliukų priešais stovinčiame name. Ar žinote, kiek visko nutinka kol jūs miegate? Ar žinote? Taip jūs išmiegate savo gyvenimus. Vieną po kito, kaip aš sausainius iš puodynės. Kol pirštai pasiekia dugną.
O kas tada?
Nieko. Mama nuperka dar sausainių.
Mano diena nepanaši į dieną, matyt todėl, kad šiandien aš nejaučiau dienos. Jaučiau, kaip judu geležinkeliais tolyn, mačiau kaip mašinistai vienišuose keliuose rūko viskiu atsiduodančius cigarus, mačiau tik pulkus varnų, visada pasiruošusių įpulti tau į plaukus, o tada iškapoti akis. Nesutinku, kai sako: brangioji, žmonės yra žmonės, o varnos yra varnos, žmonės nėra varnos, o varnos nėra žmonės. Visi mes turim akis. O norėdami, visad randam kaip jas iškapoti.
Mano diena panaši į tylėjimą. Kai dangus apsiniaukia, vėjas pakyla, o tu sėdi stotelėje ant vos pastovinčio suoliuko ir lauki. Tiesiog lauki. Galbūt dar vieno praeivio, galbūt rytojaus. Kartais visai nesvarbu ko laukti, svarbu tas procesas viduje. Kartais tai išskiria labai saldų, kaip ta uogienė, skonį, o kartais labai kartų. Kartais, net labai. Bet vis tiek, žmonės, mėgsta laukti. O man įdomu, ar varnos taip pat?
Tu žinai, kartais man patinka vaikščioti tamsiais takeliais pro daugybes namų, pro daugybes parduotuvių, kuriose žmonės vis perka ir perka, mėgindami atsigriebti už laiką, kurį pramiegojo. Pro daugybes mašinų, kurios kartais iš per didelio nekantrumo ima ir susigrūda per stipriai. Man patinka slėpti akis nuo praeivių, ir bijoti berniukų, išsukusių iš už kampo. Man patinka tyliai dainuoti ir kartais eiti per gatvę nepažiūrėjus ar galima. Visiems juk kartais patinka pabūti pusėje, kurioje negalima. Nes tada jauti tą saldų, uogienės skonį. Nors paskui ir būna kartu.
Man patiktų, jei uogienei pasibaigus, nulaižyti pirštai nebebūtų lipnūs. Jie viską išduoda. Slepiu baltose kišenėse ir nejučiom šypsausi. Aš nenoriu laukti. Man patinka būti dabar.
O uogienė buvo aviečių.
Kodėl?
Nežinau. Nes labai kvepėjo.
