Trys dūmai į plaučius. Ne mano. Trys žingsniai atgal..
..Gera turėti kažką savo. Net jei tai tebūtų surūdijusių monetų įspaudai suplyšusioje kišenėje. Gera kilnoti kojas taip, kaip pirmus kartus, ir lygiai tiek, kiek tada negrabiai ir sunkiai, dabar lengvai, padėti. Atsiremiant į grindinį ne savimi, nei fiziškai, nei dvasiškai, tik mintimis. Taip, kaip rašant užsimerki ir matai..
Tuščiuose lapuose mėtosi mano pasaulis, tuščiuose, nes bijau rašyti. Bijau kada nors rasti, bijau to jausmo, kai šypsaisi ir verki. Kai gaili savęs praeityje, kol supranti, kad nuo to laiko pasikeitė viskas, bet ne tu.
Ir viskas kartojasi taip, kaip kartojasi filmų happy end'ai. Kadais įsipainiojus nelaimingai pabaigai - sutrikau. Taip užmigti yra negerai, tuomet užmiegi bestebėdamas lubas, kurios visada tokios pačios - penkios netikros žvaigždės, ir tūkstančiai tikrų svajonių, kurios nekyla į dangų, nes lubose nėra dangaus. Ir pabudi žiūrėdamas į tas pačias baltas lubas.
Jei mokėčiau snigti, snigčiau į tavo kišenes, kad norėdamas sušildyti rankas, paslėptum jas kišenėse, o aš galėčiau ištirpti ant tavo odos.
Dainuočiau tau milijonus naktų šaltame sniege, darydama sniego angelus, dainuočiau, kad išsidainuotum iš mano kūno, iš raudonų siūlų po mano oda.
Sako, jei lemta, tai lemta. Ir kitaip nebus.
Aš nenoriu būti niekieno lemtis. Nebent laiminga. Tik kažkodėl visada atrodo, kad vienas, ne ten pakliuvęs filmas, bloga pabaiga, esu aš.
Net jei statytum filmą iš naujo, net jei statyčiau jį aš, jis baigtųsi be manęs.
Ėmė vienas žmogus ir pasakė, kad radęs save, neberasi laimės..
O aš pasiklydau ir patikėjau.
Nuo tada pasikeitė nedaug, bet kažkodėl dabar viskas kitaip..
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą