aviečių kronikos

Pabudau kažkur kelyje, ne daugiau 50 kilometrų iki tikslo, spidometras rodė 79, moteriškas klegesys sklido nuo galinių sėdynių, prašė uždaryti langą, nes pučia. Saulė spigino tiesiai į suskilusius mano stiklus. Kelias bangavo, tikslas artėjo.
Kodėl?

Tikriausiai kitaip nebuvo įmanoma - išsijungti save ir sukti ten, kur sukasi. Aš, žinoma, kaip šiuolaikinio jaunimo atstovė, galėjau pasirinkti kitą variantą - nesuvaržytą savaitgalį mieste, su laipsnių nevengiančiais draugais, ar kokia simpatija ir kinu monitoriuje, arba su garbanų savininke ir vynų, bei ašaromis į grindis, kartais juk reikia, apverkti save. Bet nepasirinkau.
Kodėl?

Kita, ką atsimenu - muses, zvimbiančias aplink ausis, uodus, kandančius, atrodo, tik mane, karštį, mušantį per galvą kartais smarkiau nei laipsniai. Ir krūmus aplink. Uogos. Ir kas man leido galvoti, kad tai yra tai, ko man tuo metu reikėjo? Karštis, mašalai, erkės, dilgelės.. Paprastai "pabėgimą" aš įsivaizduoju kur kas panašesnį į utopiją.
Kodėl?

Nes svajoti yra labai teigiamas veiksmas, kuris generuoja pozityvumo proveržius galvoje. Ir ne tik. Nežinau ar tai, ką kalbu apskritai yra realu.

Žinau, kad avietynai, į kuriuos patenki brisdamas per paparčius, kurie ūgio man lig pažastų, yra tokia pat tinkama vieta galvojimui, kaip ir suoliukas parke, ar ilga eilė parduotuvėje. Atradau save tuose brūzgynuose iš naujo, kaip labai išlepusią (deja, visi buvo per toli, kad būčiau galėjus kam nors skųstis), silpną ir zirzlią. Beveik kaip tos musės. Žinoma, po pusvalandžio zyzimo, kai atrodo jau nebėra uogų, yra tik milijonas dilgėlių (o iš tikrųjų tik ta viena, kuri nudilgino abi rankas), įsijungia antras kvėpavimas ir gali iš naujo patikėti savimi.

Tik.. to aš nepadariau, nes, man rodos, pastaruoju metu, to dariau kaip tik per daug. Tačiau galėčiau pasigirti dideliu minties krūviu to vargo eigoje. Negalėčiau pasigirti itin kokybiškomis mintimis, bet oh.. kažką juk reikėjo daryti, kad išgyvenčiau! (žinau - drama ne vietoje ir ne laiku).

Taigi, sugalvojau, kad žmonės būna dviejų tipų - tie, kurių galvos skirtos lipimui ant jos, ir tie, kurie ant jų lipa.
Dar mums atrodo, kad tikrasis džiaugsmas prasiveržia pro mūsų čakras, kai apsisvaiginame. Todėl mes svaiginamės. Iškeltomis galvomis įrodinėjame, kad tai ne baimei ar kitiems kompleksams įveikti, o čakroms atverti. Ir mums pavyksta - patiems savimi patikėti.

O jeigu žmones skirstytume į kitokius du tipus, tai yra per kvaili šiam pasauliui ir per protingi. Ir visiems mums trūksta vietos po saule. Todėl mes keliaujame iš kampo į kampą jos ieškodami. Niekada nerandam ir todėl mums visada būna liūdna. Išskyrus tada, kai svaiginamės. Todėl mes svaiginamės.

Taip pat mes pasiduodame visiems žmogiškiems instinktams, teisindami save, kad gyvenimas trumpas ir beprasmis, o taisyklės skirtos tik bukiems, nes protingi juk eina prieš jas. Kaip jau sakiau - yra du tipai žmonių: per kvaili šiam pasauliui ir per protingi.

Dar - mes esame tobuli. O jei nesame - kiek įmanoma stengiamės tokiais būti. Nes labai svarbu, kad neatrodytum kaip vienas tų, kurių galva skirta lipimui ant jos. Įvaizdis labai svarbu - jis neduoda mums nieko, bet duoda kitiems - pasigerėjimo malonumą arba sukeltą šleikštulį. Tokiu atveju net ir didžiausias egocentrikas patampa mažiau šlykštus, stengdamasis kurti savo įvaizdį, dėl kitų.

Taip pat mes mėgstame kalbėti. Apie save. Kartais net neįdomu ar kam nors įdomu - mes sutverti kalbėti apie save. Nes labai svarbu, kad mus visi pažintų. Visi, net ir tas girtas dėdė baro kampe, o kas, jeigu jam nuoširdžiai įdomu? Taigi mes kalbame garsiai, kad patenkintume tą smalsumą, o egoistai čia gauna dar vieną tašką už užslėptą stengimąsi dėl kitų.
O kai ši tema išsenka - visada galima parodyti savo išprusimą pasirenkant atitinkamą temą - tai labai svarbu. Temos ir kalbėti. Nes nuolat kalbantis žmogus pats savaime yra tas, kurio galva nėra skirta lipti ant jos. Nes tokios galvos turėti nenori niekas, nebent tas girtas dėdė baro kampe. Nes jam jau niekas nebesvarbu. Jis svaiginasi, ir tikriausiai yra laimingas, nes čakros atsivėrė. O mes juo šlykštimės, slapčia pavydėdami. Ko? Niekas nežino. Niekas jo nepažįsta. Gal atsivėrusių čakrų, gal išgerto alkoholio kiekio. O gal to, kad jam jau niekas nesvarbu.
Įdomu, kuriam tipui žmonių jis priskirtų save - per kvailiems ar per protingiems šiam pasauliui?

Aš žinau - nebėra nieko, kas dar nebūtų sugalvota. Visi žodžiai pasakyti - visos mintys išreikštos, o mes galim tik kartotis ir atrasti senas tiesas iš naujo. Juk geriau vėliau, nei niekada?

Atradau save, perkračiau ir sugrūdau atgal, nerūšiavus, nes supykau. Aš esu eilinė durna pana - noriu to, ko neturiu. Kai turiu - nebenoriu. Net ir su uogomis taip - kai galiu valgyti kiek noriu, sėdėdama avietyne, nevalgau, nes nenoriu, o kai po keleto valandų jos visos per kančias surūšiuotos ir paruoštos tvarkymui - prasukdama vis godžiai žiūriu į jas ir vogiu po saujelę. Kvaila, tiesa? Tačiau kaip malonu..
O aną kartą perskaičiau knygoje, kad geriausias būdas išsivaduoti nuo pagundos - jai pasiduoti. Pasidaviau ir išsivadavau. Kartais visai nieko bloga patikėti knygomis.
Tik, kad viskas būtų taip paprasta, kaip su uogom.

Mano kartelės per aukštos, o aš - princesė ant žirnio. Šokinėt už tvorų ilgai reikia, kol aš pamatau, o pamačius duodu devynis kliūčių ruožus įveikt ir žinot ką, kai lieka paskutinis, aš suprantu, kad man labiau patinka į dangų akis ganyti. Bergždžia su manimi. Neverta ir per sunku. Fiziškai ir morališkai. Man reikia aiškiaregio su žolelių nuovirais nuo visų susigalvotų ligų. Ir dar pora skraidančių kilimų, nes mano čakros nuo laipsnių nebeatsiveria..

Ir po viso to.. aš nustojau savęs klausti kodėl. Nes kai skauda viską ir atrodo jau nebeturi jėgų, krenti į minkštą patalą ir taip norisi išraudoti porą posmų prieš miegą. Ir visa tai tik tam, kad pasiekus grindinį galėtum vėl atsispirt. Fizinis nuovargis pasivijo emocinę būklę. Dar keletas pelkėse išmurgdytų dienų ir galbūt aš sugalvosiu, kaip išsivaduot iš kitų pagundų.
O ypatingai - niežtinčio gumbo ant rankos..
Galbūt, o gal ir ne.
Kodėl?

Nes vienas lauke - ne karys.

pyktis

Tai, kaip varnų pripėduoti lapai. Ant medžio. Kaip išsiliejęs tušas ant riešo. Kaip ėjimas atbulomis, bet į priekį. Ir niekas negali pasakyti, ar tai judėjimas pirmyn ar atgal. Nes niekas to ir negali žinoti.
Tai, kaip stovėjimas scenoje. Nugara į žiūrovus. Drebančios kojos, gumulas gerklėję ir akmuo. Į tave.
Atrodo, tada, sekundė laiko virsta begalybe. O akmuo lyg kulka perveria kiaurai ir sukrečia viską. Vėl ir vėl. Ir dar kartą.
Šoko būsenoje, gegutės kukuoja gražiausiai.

Kartais, dievaži, kartais, taip gera gyventi užsimiršus, kas esi. Įsivaizduoti viską lyg skrydį, plačiai ištiesus rankas. Iki kol vėl pažiūri po kojomis ir pamatai tą pačią juodą skylę. Pelkės, purvas ir visa kita atributika. Ir tu. Tu ten. Stovi ir lauki. Kol dar kartą susimausiu. Nieko nesakai, o tau ir sakyti nereikia. Tiesiog stovi ir lauki. Ir kas kartą neapkenčiu tavęs vis labiau. Palik mane. Palik mane. Palik. Išeik. Numirk. Išnyk. Išnyk, kaip išnyksta visos gražiausios akimirkos, kai tu ateini. Išnyk, kaip išnyksta laisvės pojūtis, vos pažvelgiu į tave. Gal jau gana? a? Pabandei ir nebegali sustoti? Radai auką lengvam malonumui? Tau juk nieko nereiškia. Aš juk nieko nereiškiu. Nė nepajusi, manę apleidęs. Nė medžio lapas nesuvirpės. Aš išeisiu tyliai, išeisiu aš, jei tu negali. Nė nepajusi. Ir akių atmerkt nereikės. Pamirši mane tą pačią akimirką, kai manęs nebebus. Ten.
Ar žinai, ką reiškia būti įraizgytai į tavo tinklą, žvėrie? Ką reiškia išsižadėti visko, kas pasaulyje nuostabiausia - gebėjimo jausti ne tik tai, ką sukeli tu. Ne tik šleikštulį, ne tik baimę, ne tik tai. Ar žinai, kad už viską pasaulyje aš noriu tik to - tik to mažo ir nekalto jausmo, kažkam. Tu negali būti man viskas. Tu negali to atstoti. Negali. Negali. Negali..