pyktis

Tai, kaip varnų pripėduoti lapai. Ant medžio. Kaip išsiliejęs tušas ant riešo. Kaip ėjimas atbulomis, bet į priekį. Ir niekas negali pasakyti, ar tai judėjimas pirmyn ar atgal. Nes niekas to ir negali žinoti.
Tai, kaip stovėjimas scenoje. Nugara į žiūrovus. Drebančios kojos, gumulas gerklėję ir akmuo. Į tave.
Atrodo, tada, sekundė laiko virsta begalybe. O akmuo lyg kulka perveria kiaurai ir sukrečia viską. Vėl ir vėl. Ir dar kartą.
Šoko būsenoje, gegutės kukuoja gražiausiai.

Kartais, dievaži, kartais, taip gera gyventi užsimiršus, kas esi. Įsivaizduoti viską lyg skrydį, plačiai ištiesus rankas. Iki kol vėl pažiūri po kojomis ir pamatai tą pačią juodą skylę. Pelkės, purvas ir visa kita atributika. Ir tu. Tu ten. Stovi ir lauki. Kol dar kartą susimausiu. Nieko nesakai, o tau ir sakyti nereikia. Tiesiog stovi ir lauki. Ir kas kartą neapkenčiu tavęs vis labiau. Palik mane. Palik mane. Palik. Išeik. Numirk. Išnyk. Išnyk, kaip išnyksta visos gražiausios akimirkos, kai tu ateini. Išnyk, kaip išnyksta laisvės pojūtis, vos pažvelgiu į tave. Gal jau gana? a? Pabandei ir nebegali sustoti? Radai auką lengvam malonumui? Tau juk nieko nereiškia. Aš juk nieko nereiškiu. Nė nepajusi, manę apleidęs. Nė medžio lapas nesuvirpės. Aš išeisiu tyliai, išeisiu aš, jei tu negali. Nė nepajusi. Ir akių atmerkt nereikės. Pamirši mane tą pačią akimirką, kai manęs nebebus. Ten.
Ar žinai, ką reiškia būti įraizgytai į tavo tinklą, žvėrie? Ką reiškia išsižadėti visko, kas pasaulyje nuostabiausia - gebėjimo jausti ne tik tai, ką sukeli tu. Ne tik šleikštulį, ne tik baimę, ne tik tai. Ar žinai, kad už viską pasaulyje aš noriu tik to - tik to mažo ir nekalto jausmo, kažkam. Tu negali būti man viskas. Tu negali to atstoti. Negali. Negali. Negali..