Gyventi kitaip

Kartais man patinka gyventi truputį atbulomis, tada galvoju, kad gyvenu kitaip, nei visi. O gyventi kitaip nei visi - jau geras požymis. Tada net gali pradėti galvoti, kad gyveni gerai. Nes jei gyventi kitaip nei visi yra geras požymis, o gyvenimas atbulomis yra gyvenimas kitaip nei visi, tai gyvenimas atbulomis yra geras požymis. O geras požymis negali būti kažkieno blogo požymis, todėl tai jau yra kažkas gero.

Taigi, jei
p - gyventi atbulomis
q - gyventi kitaip nei visi
r - reikšti gerą požymį

((p->q)konjukcija(q->r)) -> (p->r)
Jei p tai q ir jei q tai r, tai jei p tai r. implikacijos pereinamumas.
Ir dar prie to paties

s - būti kažkuo, kas gera

((r->s)konjunkcija r) -> s
jei r tai s ir r, tai s. antecendento teigimo dėsnis. tautologija.


Kartais man patinka klausytis senoviškų plokštelių, nors ir neturiu patefono. O ką, jūs gal širdimi nemokate klausytis? Priglaudi prie krūtinės ir klausai, giliai giliai kvėpuoji ta muzika, kuri negroja ir visai kitas pasaulis prieš akis atsiveria. Ir žmonės kitokie, o gal todėl, kad tai tik jų nugaros.

Dar man patinka žiūrėti į visą naktį degantį langą. Patikdavo, ei, seniai bemačiau tą langą, ar jis vis dar dega? Nors, jei jis dega visada, juk negali taip imti ir užgesti. Nebūna taip, kad ima ir užgesta, juk net jei ir išdaužtų langą - jis vis tiek degtų, nes klaidingas žodžių junginys čia, su visai kita reikšme ir visai ne langas ten dega, o tai, kas už jo. Bet visi sveiki ten, kažkas juk turi už elektrą mokėti, kitaip nedegtų. Pamelavau, būna, kad ima ir užgesta. Visada, kai pamiršti patikrinti ar dega, todėl man dabar baisu, kad užgeso. Nebebus kur žiūrėti.

Aš mokausi mulkinti žmones ir man puikiai sekasi - nebeatmenu kada paskutinį kartą intensyviai leidau laiką tarp žmonių. Argi ne puiki strategija? Nieko jūs nesuprantate, lygiai kaip ir aš nieko nesuprantu. Visi mes vienodi - pliki ir pasimetę, nesvarbu kiek langų aplink degtų naktimis ir kokiomis tautologijomis mėgintume išrašyt savo gyvenimus, vis tiek visa taip pat, tik kitose rankose. Ir vis kitaip groja, klausant širdimi, priglaudus prie krūtinės.

Suskaičiuok mane iš naujo, taip kaip niekada nedarei ir nedarysi, taip kaip niekada galbūt nebuvai ir nebebūsi. Užrašyk, įstiklink, pakabink. Ir uždek.
Aš irgi noriu degti, kaip tas langas, visada. Kad kažkas turėtų į ką žiūrėti tirštomis savo naktimis. Ir galvoti apie tai, kad jis irgi - kitaip nei visi. Kaip kad visi - kitaip nei kiti.

25, spalis

Galbūt todėl, kad vėjai naktimis pernelyg tylūs, kai esi kitoje pusėje. Galbūt, kad artumas nenumaldoma jėga trūksta ir nutrūksta ir pavirsta atstumu tarp penkiolikos naktyje klykiančių kirų. Visada. Gal, kad samanose nebeužtenka vietos svetimoms pėdoms įsispirti, atsispirti, sustoti. Aš tikrai nenoru grįžti, aš noriu eiti tolyn, kol samanos atsigaus, o kirai paliks mane ramybėje. Aš noriu stovėti kitoje pusėje, toje, kur rudenio vėjai plėšosi kaip niekados niekas nemokėjo plėšytis. Taip, lyg visa, kas sunkiausia sutelpa ten ir įgavę sparnus ima kilti. Aš noriu, kaip tada, visai kaip tada, su jūra šniokšti ir ošti ir visa kita iš savęs iškratyti taip tyliai ir baikščiai, o jei kas užklups? Bet juk tokia teisybė pasaulyje - kai nori, kad užkluptų, lieki vienui vienas ir niekur pasaulyje atrodo nė gyvos dvasios nebeliko. Pagrok man, pagrok savimi tas melodijas, kurios verčia vėjus pakilti. Ir draskytis. Man į plaukus. Aš nemoku būti viena, būti taip, kad niekas niekada neužkluptų, tu nežinai, nežinai kaip trypiu save, nes nemoku, tai kodėl tada būnu?