25, spalis

Galbūt todėl, kad vėjai naktimis pernelyg tylūs, kai esi kitoje pusėje. Galbūt, kad artumas nenumaldoma jėga trūksta ir nutrūksta ir pavirsta atstumu tarp penkiolikos naktyje klykiančių kirų. Visada. Gal, kad samanose nebeužtenka vietos svetimoms pėdoms įsispirti, atsispirti, sustoti. Aš tikrai nenoru grįžti, aš noriu eiti tolyn, kol samanos atsigaus, o kirai paliks mane ramybėje. Aš noriu stovėti kitoje pusėje, toje, kur rudenio vėjai plėšosi kaip niekados niekas nemokėjo plėšytis. Taip, lyg visa, kas sunkiausia sutelpa ten ir įgavę sparnus ima kilti. Aš noriu, kaip tada, visai kaip tada, su jūra šniokšti ir ošti ir visa kita iš savęs iškratyti taip tyliai ir baikščiai, o jei kas užklups? Bet juk tokia teisybė pasaulyje - kai nori, kad užkluptų, lieki vienui vienas ir niekur pasaulyje atrodo nė gyvos dvasios nebeliko. Pagrok man, pagrok savimi tas melodijas, kurios verčia vėjus pakilti. Ir draskytis. Man į plaukus. Aš nemoku būti viena, būti taip, kad niekas niekada neužkluptų, tu nežinai, nežinai kaip trypiu save, nes nemoku, tai kodėl tada būnu?