Kaskart sapnuoju tą patį sapną: bėgu labirintu ir nerandu išėjimo, galvoje stūkso milijonai klausimų, labirinto sienos knygomis sudėliotos. O tos visos nori man pasirodyti - sklaido savo dulkančius lapus prieš akis ir šnabžda: čia! čia! rask! Ir sklaidau jas, mėtau, nespėju, blaškausi kaip medžio lapas vėjyje rudenį ir nežinau kur man dabar tyliai ramiai pasidėti ir viską surasti.
Neseniai turėjau garbės gauti didžiulį raktų ryšulį. Atrodo, nieko nėra gražiau, kai žmogus padovanoja tau įėjimą pro visas duris. Misteris Galimybė, apipylė mane kitomis galimybėmis, nežinodamas, kad pirmiausia galimybė, kuriai reikia rakto, esu aš pati. Bet ne tai svarbu, svarbu, kad labirinte netinka nė vienas raktas, kur tai matyta! Jie visi krenta man iš rankų, sukasi aplink galvą it piktos varnos, ir dainuoja kiekvienas savo mylimą dainą. O aš krentu giliai, giliau net už Alisą ir žinau, kad niekas man neduos to stebuklingo pyrago, kurio dėka išaugčiau didesnė už visas problemas.
Aš tikrai nesuprantu, kur pasideda laikas. Gal mano stale irgi atsivėrė tunelis, o tas vargšas nežinodamas visas ima ten ir sukrenta? Sakote, negali būti? Mama sako, kad gali. Sako, kad gyvatės būti tai tikrai gali. Jei gali gyvatės, tai kodėl gi tuneliui negalėti?
