pamąstymai

Visada buvo ir yra dalykų, kurie nepatinka. Ir nesvarbu kiek dar kartų žemė apjuostų saulę - nepatiks. Yra dalykų, kurie slegia. Yra dalykų, kurie verčia jaustis nelaimingais, nors iš tikrųjų tik įtakoją tokį žmogaus pasirinkimą - būti nelaimingu. Yra dalykų, kurie išmuša mus iš vėžių, kurios lyg kątik sniege išmintos, ir nesimato, ir sunku grįžti. Yra dalykų, kurie verčia mus užsikabaroti ant stogo, nuleisti kojas žemyn, pasistatyi šalia "šildančio" skysčio pripildytą butelį ir ašarotomis akimis žvelgi žemyn, lyg susitaikant su savo ateitimi ten, lyg ruošiantis pačiam lengviausiam, bet tuo pačiu ir nemažai jėgų reikalaujančiam žingsniui. Ir suvoki, kad tai tėra rūpesčio trūkumas, kad tai tėra šauksmas pasauliui, kuris tavęs negirdi. Tik viso labo viena sunkumo akimirka, kurią sustabdyti galėtų bet kuris žmogus, parodęs bent šiek tiek nuoširdumo ir pasiūlęs pabūti su juo. Ir tu žinai, kad jeigu jiems pasakytum ko tau reikia - jie tai duotų. Ir dėmesį, ir rūpestį, ir apkabinimą. Net sėdėtų šalia ant stogo, nuleidę kojas ir gaudytų peršalimą. Bet principai žaidžia aukščiausiame lygyje ir tu to nedarai. Nesakai, neprašai, neieškai. Lauki. Lauki, kol bent vienas pats susipras jog tau jo reikia. Tačiau visa bėda tame, kad laisvalaikių žmonės neieško kam galėtų būti reikalingi ir kaip galėtų padėti nuvyti blogas mintis, jie dažniausiai ir patys kovoja su savo mintimis ir norais.
Galiausiai, išverkęs visą vakaro normą ašarų, grįžti atgal. Ten, kur ir pradėjai - prie savęs gailėjimosi, užgožiančiais žodžiais - ir nereikia man, kad kažkam rūpėčiau; gyvensiu dėl savęs ir kaip niekad būsiu laimingas, vienas pats. Užsidegimas, beabejo netrunka ilgiau dvejų parų. O galiausiai tai ima kartotis vis dažniau.
Galėtume kaltę suversti motinoms, kad mums būnant mažiems, jos išugdo prisirišimą joms, ir mums išėjus savu keliu, lieka didelė skylė, kuri vadinasi dėmesio trūkumu. Ir reikėjimu, kad kas nors pagyventų už tave, kai norisi pailsėti. Galėtume sakyti, kad suteikia pernelyg meilės, kurioje maudomės dėl nieko nesukdami galvos ir taip įprantame, kad joms atėmus jos didžiąją dalį, mes nebesugebame prisitaikyti prie šaltų ir vienišų asmeninio gyvenimo sienų. Tačiau žmogus tėra padaras, kuriam reikia stabilumo. O jį suteikti gali bet kas. Net paprasčiausias šuo, kasdien pasitinkantis tave grįžtant, primins jog esi kažkam reikalingas, ir lipdamas nuo stogo laiptais žemyn, tu jau turėsi pasiteisinimą sau : ką jis darytų be manęs. O žmogus visada ieško pasiteisinimų, ypač prieš patį save. Lengviausia yra sakyti - aš toks esu. Arba - nieko nesugebu. Aiškiai suvokiant, kad taip nėra. Tačiau sakydamas sau, jog nieko nesugebi, savaime susitaikai su ta mintim, ir nustoji priekaištauti sau dėl nesistengimo, tikslų neturėjimo ir jų nesiekimo. Todėl visada keista girdėti, kai toks žmogus sako, norįs būti laimingas. Juk iš tikrųjų yra visai ne taip.

Jei laiką, kurį skiriame savo gyvenimo apgalvojimui, o ne išvadų darymui, ar naujų tikslų siekimo planų statymui, panaudotume darbui dėl savęs ir savo ateities - mes taptumėm labiau žmonėmis. O jei dar taip pat sugebėtumėm stengtis dėl kitų - galbūt jie irgi išmoktų vertinti tai, ką turi. Nes dažniausiai tie, kurie nieko neturi, geba siekti daugiau, nei tie, kurie turi. O tai nėra gerai.

Man dažnai norisi sakyti, kad dauguma žmonių sutverti laukti. Laukti, kol kas nors po jų kojom nuties raudoną kilimą į rojų, kurį jie iškiliai pavadins savo gyvenimų. Galbūt pasakos verčia mus tuo tikėti? Tai gal viskas, ką gauname vaikystėje ir skatina mūsų savanorišką moralinį žlugimą, suvokus kaip viskas apsiverčia, kai suaugi. Tik iš čia ir atsiranda noras amžinai būti vaiku. Žmogus turi per mažai atsakomybės jausmo, kol nesuvokia savęs toje būtyje, kurioje jis yra. O dažnai tai yra sunku, nes žmogus mėgsta gyventi gyvenimą, kurio iš tikrųjų net nėra, susikurdamas save, kaip herojų, savo pasamonėje. Tačiau negalima teisti tokių žmonių, nes retai tai būna valingas veiksmas.

Aš visada sakysiu, kad žmogus gali nuversti kalnus ir net pakeisti pasaulį, jei tuo tikėtų ir dėtų maxmumą pastangų, tačiau dabartyje, kuomet suaugę gyvena kaip vaikai, o vaikai privalo atlaikyti už suaugusiuosius, tai nebeatrodo įmanoma.

there was my life

Žinai, kartais aš vis dar prisimenu tuos vakarus, kuomet užsikapstydavau po didele ir sunkia antklode, o jis-tėtis prisėsdavo šalia ir skaitydavo istorijas apie brolius, apie sesę, apie karalaites ir karalystes, kurias gaudavo kvailiausi.
Prisimenu dienas, kuomet gaudydavo mane nusileidžiančią nuo kalno ir besiverčiančią kūliais kartu su visom rogėm.
Prisimenu tiek daug ir taip gerai.. lyg tai būtų buvę dar visai neseniai. Taip, galbūt tai nėra mano atmintis.. gal tai tik vaizdas, kurį susidėlioji iš daugybės pasakojimų ir tau atrodo, kad tai išgyvenai. Bet kartais juk užtenka ir žinojimo...
Aš prisimenu, kaip niekad gerai prisimenu tą dieną su ja-mama. Ir ašaras po to. Ir dienoraštį.. pirmą gyvenime. Ir meiles šviesiaplaukiui, mėlynų akių berniukui. Ir mėlynes ant rankų.
Prisimenu ir baimę kaimynų šuniui. Ir pirmą dvejetą gyvenime. Ir 'geriausios draugės' žaidimą. Aš mokiau ją skaityti. Ir neturėjimus ką veikt pirmoje klasėje. Ir svarstymus dėl peršokimo į antrą (noras). Ir mergaitę, kurią pirmą pažinau savo pirmąją rugsėjo dieną mokykloje. Ir taisyklingą savo raštą. Ir pirmą gyvenime berniuką. Narcizus iš kažkokios bobutės sodelio. Ir žudymusis būnant ketvirtoku. Ir ašaras, atsiprašinėjimus. Ir tas dideles dideles baimes. Ir vienintelę švęstą valentino dieną.
Ir pasivaikščiojimus parke su tėčiu. O ypač tą tiltelį..
Prisimenu ir penktąją klasę, kurios bijojau. Ir kuri buvo netikėtas bet stiprus smūgis. Ir muzikos pamokas. Ir ak, kaip viskas tada pasikeitė.. gyvenau seriale. Ir jau tada rekėjo suvokti. Ir jau tada reikėjo nustoti.. gyventi žmogumi du metus. Žmogumi, kuris nevertas...
Ir vėl žaidimą 'geriausios draugės', ir net barbes iš kažkur. Ir nakvojimus. Ir pasipasakojimus, kokių jau seniai nebuvo. Ir bažnyčią.
Prisimenu kaip viskas po truputį ėmė keistis.. Ir kaip viskas įgavo pagreitį žemyn. Prisimenu savo milžinišką nenorą...
Prisimenu netyčiuką. Kuris ištraukė mane iš pikto pasaulio. O atrodo tereikėjo tiek nedaug - užpildyti dokumentus. Atsimenu pirmus kartus dramoje. Ir visas nedrąsas. Atsimenu berniuką, kuris dieviškai dera su dieviškai skambančia gitara. Atsimenu gimtadienius. Ašaras. Ledus. Atšalusias picas.
Atsimenu susitikimą. Šypseną... Suoliukus. Atsimenu reikėjimą, ko gero tokį, kokio daugiau nebuvo... manęs reikėjimą. Atsimenu tą didelį lietų. Ir lietų širdy. Savo pirmą dainą pirmam žmogui.. Ir pirmą bučinį, kuris nebuvo geras. Ir bernelių užeiga. Ir tuos žodžius.. nepamiršiu. niekada nepamiršiu..
"maniau tikrai tau esu brangus..". Ir susitaikymus. Ir geltoną meškiną spintoj. Ir dideles snaiges tą vakarą...
Ir nepažįstamąjį, pasisiūliusį parvežti. Ir kvailiausią ever poelgį. Ir prisikėlimo bažnyčią. Ir garbanas. Akinius. Ir nuolat giriamą mašiną. Ir begalybes melo. Galbūt nuo jo aš taip nekenčiu vyrų.
Ir meilę. Pirmą meilę. Galbūt.. jei tai buvo būtent tai. Ir šnabždesius telefonu. Ir tauragę. Ir voverytę... Ir "myliu". Ir ašaras. Ir kritimą... Ir netektį. Tiltą. Naktį. Sniegą. Gulbes ant ledo... Nepaslydimą. Ir norą nebūti. Ir eiles.. dabar tokias juokingas eiles. Ir žudymą savęs iš vidaus. Jausmo žudymą. Ir teorinę būti praktine nebūtimi.
Kai esi tik iškamša. Kuriai niekas nesvarbu. Kurti tiesiog gyvena. Galėdama padaryti bet ką.. Bet tai tikriausiai dar nebuvo visiškas dugnas.
Ir sugebėjimą atsistoti.. lyg iš niekur. Daugybę laiko tam.
Ir koncertą. Ir tiesą į akis. Ir kritimus. Ir žavesius. Ir dideles rudas akis.
Ir eiles ažuolyne užmerktomis akimis.. Ir (pasi)tikėjimą. Ir melą. Ir vėl daugybę melo. Ir "Him - Gone with the sin" ir P. Dirvio - baigėsi šokis. Ir netikėtą tėčio grįžimą. Visada malonu susipažinti su ne savo tėčiu.
Ir galvojimą kad radai draugą..
Ir pykčius. Ir vaikiškumus. Ir prisirišimą. Atstūmimus. Bandymus gyventi. Reikėjimus. Ieškojimus. Nebetikėjimus.


Ir kai prisimeni savo gyvenimą.. nebekyla klausimas apie savo esatį šiandien. Nebebūna keista dėl nieko.
Ir instinktas žudyti vyrus. Ir mano abejingumas. Ir kvaili įtikėjimai. Juk meilė viso labo tik kvailas įtikėjimas.
Ir nustojantis skaudėti reikėjimas. Ir muzika, keičianti jausmus. Ir ašarų nebūtis. Ir nemokėjimas gyventi. vėl. Ir apsimetinėjimai, kad moku.
Ir tūkstančiai suskambėjusių gitaros stygų...
Ir mokėjimas pasijausti laiminga. Kaip ir mokėjimas nesijausti laiminga.

"You make me satisfied
You only want to ride
But that's alright by me
We happen to be free"



Tapau žmogumi, kuris nebelaukia ir nebeieško..
Galbūt kartais paslysta, bet suvokia, kad niekada nebus kitaip..

Ir galiausiai, kaip visa tai nesvarbu.
Ir jei dabar turėčiau išeiti, aš gailėčiausi tik dėl keleto nepasakytų žodžių. Bet žinau, kad galbūt jie niekad nebus pasakyti.. Nereikalingus žodžius visada vėjas nusineša pirmiau, nei juos spėja išgirsti tie, kuriems jie buvo skirti..

Ir žodis "myliu" nebeegzistuoja mano realybėje.

- kartais aš vis dar gydausi nuo priklausomybės. -