pamąstymai

Visada buvo ir yra dalykų, kurie nepatinka. Ir nesvarbu kiek dar kartų žemė apjuostų saulę - nepatiks. Yra dalykų, kurie slegia. Yra dalykų, kurie verčia jaustis nelaimingais, nors iš tikrųjų tik įtakoją tokį žmogaus pasirinkimą - būti nelaimingu. Yra dalykų, kurie išmuša mus iš vėžių, kurios lyg kątik sniege išmintos, ir nesimato, ir sunku grįžti. Yra dalykų, kurie verčia mus užsikabaroti ant stogo, nuleisti kojas žemyn, pasistatyi šalia "šildančio" skysčio pripildytą butelį ir ašarotomis akimis žvelgi žemyn, lyg susitaikant su savo ateitimi ten, lyg ruošiantis pačiam lengviausiam, bet tuo pačiu ir nemažai jėgų reikalaujančiam žingsniui. Ir suvoki, kad tai tėra rūpesčio trūkumas, kad tai tėra šauksmas pasauliui, kuris tavęs negirdi. Tik viso labo viena sunkumo akimirka, kurią sustabdyti galėtų bet kuris žmogus, parodęs bent šiek tiek nuoširdumo ir pasiūlęs pabūti su juo. Ir tu žinai, kad jeigu jiems pasakytum ko tau reikia - jie tai duotų. Ir dėmesį, ir rūpestį, ir apkabinimą. Net sėdėtų šalia ant stogo, nuleidę kojas ir gaudytų peršalimą. Bet principai žaidžia aukščiausiame lygyje ir tu to nedarai. Nesakai, neprašai, neieškai. Lauki. Lauki, kol bent vienas pats susipras jog tau jo reikia. Tačiau visa bėda tame, kad laisvalaikių žmonės neieško kam galėtų būti reikalingi ir kaip galėtų padėti nuvyti blogas mintis, jie dažniausiai ir patys kovoja su savo mintimis ir norais.
Galiausiai, išverkęs visą vakaro normą ašarų, grįžti atgal. Ten, kur ir pradėjai - prie savęs gailėjimosi, užgožiančiais žodžiais - ir nereikia man, kad kažkam rūpėčiau; gyvensiu dėl savęs ir kaip niekad būsiu laimingas, vienas pats. Užsidegimas, beabejo netrunka ilgiau dvejų parų. O galiausiai tai ima kartotis vis dažniau.
Galėtume kaltę suversti motinoms, kad mums būnant mažiems, jos išugdo prisirišimą joms, ir mums išėjus savu keliu, lieka didelė skylė, kuri vadinasi dėmesio trūkumu. Ir reikėjimu, kad kas nors pagyventų už tave, kai norisi pailsėti. Galėtume sakyti, kad suteikia pernelyg meilės, kurioje maudomės dėl nieko nesukdami galvos ir taip įprantame, kad joms atėmus jos didžiąją dalį, mes nebesugebame prisitaikyti prie šaltų ir vienišų asmeninio gyvenimo sienų. Tačiau žmogus tėra padaras, kuriam reikia stabilumo. O jį suteikti gali bet kas. Net paprasčiausias šuo, kasdien pasitinkantis tave grįžtant, primins jog esi kažkam reikalingas, ir lipdamas nuo stogo laiptais žemyn, tu jau turėsi pasiteisinimą sau : ką jis darytų be manęs. O žmogus visada ieško pasiteisinimų, ypač prieš patį save. Lengviausia yra sakyti - aš toks esu. Arba - nieko nesugebu. Aiškiai suvokiant, kad taip nėra. Tačiau sakydamas sau, jog nieko nesugebi, savaime susitaikai su ta mintim, ir nustoji priekaištauti sau dėl nesistengimo, tikslų neturėjimo ir jų nesiekimo. Todėl visada keista girdėti, kai toks žmogus sako, norįs būti laimingas. Juk iš tikrųjų yra visai ne taip.

Jei laiką, kurį skiriame savo gyvenimo apgalvojimui, o ne išvadų darymui, ar naujų tikslų siekimo planų statymui, panaudotume darbui dėl savęs ir savo ateities - mes taptumėm labiau žmonėmis. O jei dar taip pat sugebėtumėm stengtis dėl kitų - galbūt jie irgi išmoktų vertinti tai, ką turi. Nes dažniausiai tie, kurie nieko neturi, geba siekti daugiau, nei tie, kurie turi. O tai nėra gerai.

Man dažnai norisi sakyti, kad dauguma žmonių sutverti laukti. Laukti, kol kas nors po jų kojom nuties raudoną kilimą į rojų, kurį jie iškiliai pavadins savo gyvenimų. Galbūt pasakos verčia mus tuo tikėti? Tai gal viskas, ką gauname vaikystėje ir skatina mūsų savanorišką moralinį žlugimą, suvokus kaip viskas apsiverčia, kai suaugi. Tik iš čia ir atsiranda noras amžinai būti vaiku. Žmogus turi per mažai atsakomybės jausmo, kol nesuvokia savęs toje būtyje, kurioje jis yra. O dažnai tai yra sunku, nes žmogus mėgsta gyventi gyvenimą, kurio iš tikrųjų net nėra, susikurdamas save, kaip herojų, savo pasamonėje. Tačiau negalima teisti tokių žmonių, nes retai tai būna valingas veiksmas.

Aš visada sakysiu, kad žmogus gali nuversti kalnus ir net pakeisti pasaulį, jei tuo tikėtų ir dėtų maxmumą pastangų, tačiau dabartyje, kuomet suaugę gyvena kaip vaikai, o vaikai privalo atlaikyti už suaugusiuosius, tai nebeatrodo įmanoma.