pradžios ir pabaigos

Manęs nebuvo namie, kai jis skambino. Todėl ir nebuvo. Žinojau, jog jis skambins. Ir vėl. Kaip kiekvieną penktadienį. Jam patinka tikrinti ar esu namuose penktadienio vakarais. Jam patinka laikytis savo susigalvotų tradicijų. O man patinka apsipirkinėti penktadienio vakarais. Tada, kai jis skambina. Ir grįžus klausytis lygiai keturių žinučių autoatsakiklyje, kuriose jis vis tikisi, kad esu namuose, tačiau neatsiliepiu tikrindama jo kantrybę. Nes žinau, kaip jis nekenčia moterų, kurios penktadienio vakarus leidžia baruose. O aš mielai juos leisčiau ten, tačiau man nepatinka jų leidžiama muzika. Ji nuteikia mane neigiamai. Todėl aš visuomet einu apsipirkinėti, nors iš tiesų nemėgstu to daryti.
O kiekvieną pirmadienio rytą, nusiunčiu jam žinutę, linkėdama darbingos savaitės. Ko gero, jei kurį pirmadienį neparašyčiau - numirtų.
Štai taip atrodo gyvenimas atstumu. Gyvenimas autoatsakikliuose ir mobiliuosiuose telefonuose. Štai taip atrodo dviejų visiškai skirtingų žmonių romanas, kuriame vyrauja ne jausmas ir net ne geismas. galbūt prisirišimas. O gal tik mokymasis prisirišti. Jam patinka jausti priklausomybę, o aš, iš tiesų, nemėgstu jausti kažkieno prisirišimo. Tačiau su juo viskas kitaip. Man patinka žinoti, kad jis apie mane galvoja lygiai 73kartus per dieną. Galvodamas kaip skamba mano batų kulniukai, liesdami grindinį. Taip, jis turi savų keistumų, ir būtent tai jį išskiria iš minios, kurioje dažnai pasiklystu pati. Tūkstančiai batų kaukšėjimų, tačiau aš manau, kad manąjį jis atpažintų. Jis labai dėmesingas. Dažnai net per daug, ir tas mane erzina. Tačiau aš vis dar su juo, jei taip galima pavadinti draugystę autoatsakikliuose.



[beviltiškas išsisėmimas.. galiu sukurti tūkstančius istorijų pradžių, tačiau nerandu pabaigos nė vienai. o kadais būdavo atvirkščiai. tikrai. galėdavau parašyti daugybę pabaigų, kuriom nerasdavau pradžios. ir ne, tai nereiškia, kad imu gyventi iš naujo.. ir tai nereiškia, kad man nerūpi pabaigos. man visada jos rūpėdavo labiausiai. nes pabagoje telpa viskas. o pradžioje netelpa nė pusės tiek.
aš sumažėjau. ne, ne tiesiogiai. sumažėjo mano noras suvokti. noras surasti. noras kažką atskleisti, nes ko gero.. viskas jau yra atskleista. ir apie viską jau yra parašyta. bent keletą kartų ir vis kitokiais žodžiais. todėl tai praranda vertę. mano akyse. man. mano žodžių vertę..
bet juk tai negali būti pabaiga. tai pradžia į niekur.
ne, šįkart aš nepasimečiau, kaip darau visada. aš visa visiškai esu čia. nors galbūt gabalėlis manęs šiuo metu pasiliko istorijos konspektuose. tačiau ne apie tas istorijas aš dabar..
ar arbata praranda savo skonį.. ar tai aš prarandu savo vertybes?.
pamiršau, kas šiame pasaulyje dar egzistuoja. viskas nebetaip. ir man visiškai nerūpi.
aš kartoju praeitį. savo praeitį.
instinktas nejausti.
juk dar šiandien sakiau, kad drugeliai manyje skraidė vos dukart.
vadinasi..
taip, ji beldžiasi. o jei tik mokėčiau komoda užstumti duris..
aš dar nepasiilgau tuštumos.
aš tik norėjau trupučio stabilumo..]