dviems

Šiandien gyvenimas šliaužia visai taip pat, kaip vakar. Tikriausiai kaip ir užvakar. O galbūt lygiai taip pat šliauš ir rytoj. Tokie patys rytai, su trupučiu pramigimo. Tie patys troleibusai. Žmonės. Veidai. Laikrodžiai. Pamokos. Mokytojai. Vaizdas per langą. Oras galbūt šiek tiek šyla. Galbūt. Tas pats takelis namo. Ta pati muzika. Ta pati arbata. Dar daug tos pačios arbatos. Nes kitokios nenoriu. Ir muzikos kitos nenoriu. Tas pats ekranas. Tie patys filmai. Tik šįkart - pažiūrėti. Tos pačios mintys. Tas pats laukimas nelaukimo pavidalu, noras, liūdesys. Tie patys jų žodžiai. Tas pats troškimas. Tos pačios svajonės, priverstos tupėti medinėje dėžutėje. Na ir kas, kad ji ne mano.
Įstrigau vienoje dienoje, kuri vis kartojasi. Keičiasi tik žmonių būsenos. Tačiau tą pyktį vis tiek kas nors atstoja. Ir kas kartą tai vis ne aš.
Ar noriu verkti? - taip. Žinote, kas tada pasikeičia? Ateina suvokimas, kad niekas nuo to nesikeičia. Pasaulis sukasi toliau, žmonės ir toliau vieni į kitus spjaudo. Vieni kitus palieka. Kartais prašosi leidimo grįžti, bet taip ir negrįžta. Vieni kitiems meluoja.. Tu nespėji stabdyti, savo raudoniu mušamų akių, o visi aplink tyliai uždaro savo miegamųjų duris ir užmiega.
Žinai, aš ne visada norėdavau užmigti ne viena. Bet dabar kartais taip reikia, kad kas tvirtai laikytų ir neleistų pabėgti pas blogus sapnus. Reikia, kad globotų..
Aš noriu grįžti į tuščius namus. Uždegti juose smilkalus ir žvakes. Pagaminti ką nors kitoniško, tyliai įsijungti muziką ir sėdėti prie lango, kai jis pareis. Noriu, kad grįžus jis pasijustų esąs namie. Akimis nusišypsotų, galvodamas kad tai yra tas rojaus kampelis žemėje, kuriame jautiesi saugus ir pabėgęs nuo pasaulio. Prisėstų ir papasakotų, kaip šiandien jaučiasi. O vakarais gaudytų mano psichus. Ir niekad dėl to nepriekaištautų. Sunku pagyti, kai ne visiškai to nori.
Noriu pastovumo. Mažo jaukaus pastovumo.
Reikia atramos. Noriu pati būti atrama. Noriu sudėti dvi kortas taip, kad viena kitą laikytų. Ir ant jų pastatyti šviesų dangų.
Noriu..
juk gyvenimas ir sulipintas iš norų..

Man nusibodo gyventi vienai.
Laukiant TO apkabinimo, kurio TOKIO jau niekad niekad nebus.
Tylint vienai mažoje valtelėje, ir galvojant, kad čia yra vietos dviem. Yra, nes noriu, kad būtų. Ir yra. Bet ne bet kam.

Šiandien aš smilkstu lyg obuolinis smilkalas. Jis atsiduoda supuvusio obuolio kvapu. Ir smilksta taip iš lėto..

Jei kada bėgčiau į rytojų, tai tik todėl, kad ten būtum tu. Ir lauktum manęs.
Tu..
Tas, kurio akys visada užmerktos.


Šiandien šalta.
O kaip bus rytoj? Rytoj viskas bus gerai. Ir visai nesvarbu kur tuo metu būsiu aš.