there was my life

Žinai, kartais aš vis dar prisimenu tuos vakarus, kuomet užsikapstydavau po didele ir sunkia antklode, o jis-tėtis prisėsdavo šalia ir skaitydavo istorijas apie brolius, apie sesę, apie karalaites ir karalystes, kurias gaudavo kvailiausi.
Prisimenu dienas, kuomet gaudydavo mane nusileidžiančią nuo kalno ir besiverčiančią kūliais kartu su visom rogėm.
Prisimenu tiek daug ir taip gerai.. lyg tai būtų buvę dar visai neseniai. Taip, galbūt tai nėra mano atmintis.. gal tai tik vaizdas, kurį susidėlioji iš daugybės pasakojimų ir tau atrodo, kad tai išgyvenai. Bet kartais juk užtenka ir žinojimo...
Aš prisimenu, kaip niekad gerai prisimenu tą dieną su ja-mama. Ir ašaras po to. Ir dienoraštį.. pirmą gyvenime. Ir meiles šviesiaplaukiui, mėlynų akių berniukui. Ir mėlynes ant rankų.
Prisimenu ir baimę kaimynų šuniui. Ir pirmą dvejetą gyvenime. Ir 'geriausios draugės' žaidimą. Aš mokiau ją skaityti. Ir neturėjimus ką veikt pirmoje klasėje. Ir svarstymus dėl peršokimo į antrą (noras). Ir mergaitę, kurią pirmą pažinau savo pirmąją rugsėjo dieną mokykloje. Ir taisyklingą savo raštą. Ir pirmą gyvenime berniuką. Narcizus iš kažkokios bobutės sodelio. Ir žudymusis būnant ketvirtoku. Ir ašaras, atsiprašinėjimus. Ir tas dideles dideles baimes. Ir vienintelę švęstą valentino dieną.
Ir pasivaikščiojimus parke su tėčiu. O ypač tą tiltelį..
Prisimenu ir penktąją klasę, kurios bijojau. Ir kuri buvo netikėtas bet stiprus smūgis. Ir muzikos pamokas. Ir ak, kaip viskas tada pasikeitė.. gyvenau seriale. Ir jau tada rekėjo suvokti. Ir jau tada reikėjo nustoti.. gyventi žmogumi du metus. Žmogumi, kuris nevertas...
Ir vėl žaidimą 'geriausios draugės', ir net barbes iš kažkur. Ir nakvojimus. Ir pasipasakojimus, kokių jau seniai nebuvo. Ir bažnyčią.
Prisimenu kaip viskas po truputį ėmė keistis.. Ir kaip viskas įgavo pagreitį žemyn. Prisimenu savo milžinišką nenorą...
Prisimenu netyčiuką. Kuris ištraukė mane iš pikto pasaulio. O atrodo tereikėjo tiek nedaug - užpildyti dokumentus. Atsimenu pirmus kartus dramoje. Ir visas nedrąsas. Atsimenu berniuką, kuris dieviškai dera su dieviškai skambančia gitara. Atsimenu gimtadienius. Ašaras. Ledus. Atšalusias picas.
Atsimenu susitikimą. Šypseną... Suoliukus. Atsimenu reikėjimą, ko gero tokį, kokio daugiau nebuvo... manęs reikėjimą. Atsimenu tą didelį lietų. Ir lietų širdy. Savo pirmą dainą pirmam žmogui.. Ir pirmą bučinį, kuris nebuvo geras. Ir bernelių užeiga. Ir tuos žodžius.. nepamiršiu. niekada nepamiršiu..
"maniau tikrai tau esu brangus..". Ir susitaikymus. Ir geltoną meškiną spintoj. Ir dideles snaiges tą vakarą...
Ir nepažįstamąjį, pasisiūliusį parvežti. Ir kvailiausią ever poelgį. Ir prisikėlimo bažnyčią. Ir garbanas. Akinius. Ir nuolat giriamą mašiną. Ir begalybes melo. Galbūt nuo jo aš taip nekenčiu vyrų.
Ir meilę. Pirmą meilę. Galbūt.. jei tai buvo būtent tai. Ir šnabždesius telefonu. Ir tauragę. Ir voverytę... Ir "myliu". Ir ašaras. Ir kritimą... Ir netektį. Tiltą. Naktį. Sniegą. Gulbes ant ledo... Nepaslydimą. Ir norą nebūti. Ir eiles.. dabar tokias juokingas eiles. Ir žudymą savęs iš vidaus. Jausmo žudymą. Ir teorinę būti praktine nebūtimi.
Kai esi tik iškamša. Kuriai niekas nesvarbu. Kurti tiesiog gyvena. Galėdama padaryti bet ką.. Bet tai tikriausiai dar nebuvo visiškas dugnas.
Ir sugebėjimą atsistoti.. lyg iš niekur. Daugybę laiko tam.
Ir koncertą. Ir tiesą į akis. Ir kritimus. Ir žavesius. Ir dideles rudas akis.
Ir eiles ažuolyne užmerktomis akimis.. Ir (pasi)tikėjimą. Ir melą. Ir vėl daugybę melo. Ir "Him - Gone with the sin" ir P. Dirvio - baigėsi šokis. Ir netikėtą tėčio grįžimą. Visada malonu susipažinti su ne savo tėčiu.
Ir galvojimą kad radai draugą..
Ir pykčius. Ir vaikiškumus. Ir prisirišimą. Atstūmimus. Bandymus gyventi. Reikėjimus. Ieškojimus. Nebetikėjimus.


Ir kai prisimeni savo gyvenimą.. nebekyla klausimas apie savo esatį šiandien. Nebebūna keista dėl nieko.
Ir instinktas žudyti vyrus. Ir mano abejingumas. Ir kvaili įtikėjimai. Juk meilė viso labo tik kvailas įtikėjimas.
Ir nustojantis skaudėti reikėjimas. Ir muzika, keičianti jausmus. Ir ašarų nebūtis. Ir nemokėjimas gyventi. vėl. Ir apsimetinėjimai, kad moku.
Ir tūkstančiai suskambėjusių gitaros stygų...
Ir mokėjimas pasijausti laiminga. Kaip ir mokėjimas nesijausti laiminga.

"You make me satisfied
You only want to ride
But that's alright by me
We happen to be free"



Tapau žmogumi, kuris nebelaukia ir nebeieško..
Galbūt kartais paslysta, bet suvokia, kad niekada nebus kitaip..

Ir galiausiai, kaip visa tai nesvarbu.
Ir jei dabar turėčiau išeiti, aš gailėčiausi tik dėl keleto nepasakytų žodžių. Bet žinau, kad galbūt jie niekad nebus pasakyti.. Nereikalingus žodžius visada vėjas nusineša pirmiau, nei juos spėja išgirsti tie, kuriems jie buvo skirti..

Ir žodis "myliu" nebeegzistuoja mano realybėje.

- kartais aš vis dar gydausi nuo priklausomybės. -