dviems

Šiandien gyvenimas šliaužia visai taip pat, kaip vakar. Tikriausiai kaip ir užvakar. O galbūt lygiai taip pat šliauš ir rytoj. Tokie patys rytai, su trupučiu pramigimo. Tie patys troleibusai. Žmonės. Veidai. Laikrodžiai. Pamokos. Mokytojai. Vaizdas per langą. Oras galbūt šiek tiek šyla. Galbūt. Tas pats takelis namo. Ta pati muzika. Ta pati arbata. Dar daug tos pačios arbatos. Nes kitokios nenoriu. Ir muzikos kitos nenoriu. Tas pats ekranas. Tie patys filmai. Tik šįkart - pažiūrėti. Tos pačios mintys. Tas pats laukimas nelaukimo pavidalu, noras, liūdesys. Tie patys jų žodžiai. Tas pats troškimas. Tos pačios svajonės, priverstos tupėti medinėje dėžutėje. Na ir kas, kad ji ne mano.
Įstrigau vienoje dienoje, kuri vis kartojasi. Keičiasi tik žmonių būsenos. Tačiau tą pyktį vis tiek kas nors atstoja. Ir kas kartą tai vis ne aš.
Ar noriu verkti? - taip. Žinote, kas tada pasikeičia? Ateina suvokimas, kad niekas nuo to nesikeičia. Pasaulis sukasi toliau, žmonės ir toliau vieni į kitus spjaudo. Vieni kitus palieka. Kartais prašosi leidimo grįžti, bet taip ir negrįžta. Vieni kitiems meluoja.. Tu nespėji stabdyti, savo raudoniu mušamų akių, o visi aplink tyliai uždaro savo miegamųjų duris ir užmiega.
Žinai, aš ne visada norėdavau užmigti ne viena. Bet dabar kartais taip reikia, kad kas tvirtai laikytų ir neleistų pabėgti pas blogus sapnus. Reikia, kad globotų..
Aš noriu grįžti į tuščius namus. Uždegti juose smilkalus ir žvakes. Pagaminti ką nors kitoniško, tyliai įsijungti muziką ir sėdėti prie lango, kai jis pareis. Noriu, kad grįžus jis pasijustų esąs namie. Akimis nusišypsotų, galvodamas kad tai yra tas rojaus kampelis žemėje, kuriame jautiesi saugus ir pabėgęs nuo pasaulio. Prisėstų ir papasakotų, kaip šiandien jaučiasi. O vakarais gaudytų mano psichus. Ir niekad dėl to nepriekaištautų. Sunku pagyti, kai ne visiškai to nori.
Noriu pastovumo. Mažo jaukaus pastovumo.
Reikia atramos. Noriu pati būti atrama. Noriu sudėti dvi kortas taip, kad viena kitą laikytų. Ir ant jų pastatyti šviesų dangų.
Noriu..
juk gyvenimas ir sulipintas iš norų..

Man nusibodo gyventi vienai.
Laukiant TO apkabinimo, kurio TOKIO jau niekad niekad nebus.
Tylint vienai mažoje valtelėje, ir galvojant, kad čia yra vietos dviem. Yra, nes noriu, kad būtų. Ir yra. Bet ne bet kam.

Šiandien aš smilkstu lyg obuolinis smilkalas. Jis atsiduoda supuvusio obuolio kvapu. Ir smilksta taip iš lėto..

Jei kada bėgčiau į rytojų, tai tik todėl, kad ten būtum tu. Ir lauktum manęs.
Tu..
Tas, kurio akys visada užmerktos.


Šiandien šalta.
O kaip bus rytoj? Rytoj viskas bus gerai. Ir visai nesvarbu kur tuo metu būsiu aš.

pradžios ir pabaigos

Manęs nebuvo namie, kai jis skambino. Todėl ir nebuvo. Žinojau, jog jis skambins. Ir vėl. Kaip kiekvieną penktadienį. Jam patinka tikrinti ar esu namuose penktadienio vakarais. Jam patinka laikytis savo susigalvotų tradicijų. O man patinka apsipirkinėti penktadienio vakarais. Tada, kai jis skambina. Ir grįžus klausytis lygiai keturių žinučių autoatsakiklyje, kuriose jis vis tikisi, kad esu namuose, tačiau neatsiliepiu tikrindama jo kantrybę. Nes žinau, kaip jis nekenčia moterų, kurios penktadienio vakarus leidžia baruose. O aš mielai juos leisčiau ten, tačiau man nepatinka jų leidžiama muzika. Ji nuteikia mane neigiamai. Todėl aš visuomet einu apsipirkinėti, nors iš tiesų nemėgstu to daryti.
O kiekvieną pirmadienio rytą, nusiunčiu jam žinutę, linkėdama darbingos savaitės. Ko gero, jei kurį pirmadienį neparašyčiau - numirtų.
Štai taip atrodo gyvenimas atstumu. Gyvenimas autoatsakikliuose ir mobiliuosiuose telefonuose. Štai taip atrodo dviejų visiškai skirtingų žmonių romanas, kuriame vyrauja ne jausmas ir net ne geismas. galbūt prisirišimas. O gal tik mokymasis prisirišti. Jam patinka jausti priklausomybę, o aš, iš tiesų, nemėgstu jausti kažkieno prisirišimo. Tačiau su juo viskas kitaip. Man patinka žinoti, kad jis apie mane galvoja lygiai 73kartus per dieną. Galvodamas kaip skamba mano batų kulniukai, liesdami grindinį. Taip, jis turi savų keistumų, ir būtent tai jį išskiria iš minios, kurioje dažnai pasiklystu pati. Tūkstančiai batų kaukšėjimų, tačiau aš manau, kad manąjį jis atpažintų. Jis labai dėmesingas. Dažnai net per daug, ir tas mane erzina. Tačiau aš vis dar su juo, jei taip galima pavadinti draugystę autoatsakikliuose.



[beviltiškas išsisėmimas.. galiu sukurti tūkstančius istorijų pradžių, tačiau nerandu pabaigos nė vienai. o kadais būdavo atvirkščiai. tikrai. galėdavau parašyti daugybę pabaigų, kuriom nerasdavau pradžios. ir ne, tai nereiškia, kad imu gyventi iš naujo.. ir tai nereiškia, kad man nerūpi pabaigos. man visada jos rūpėdavo labiausiai. nes pabagoje telpa viskas. o pradžioje netelpa nė pusės tiek.
aš sumažėjau. ne, ne tiesiogiai. sumažėjo mano noras suvokti. noras surasti. noras kažką atskleisti, nes ko gero.. viskas jau yra atskleista. ir apie viską jau yra parašyta. bent keletą kartų ir vis kitokiais žodžiais. todėl tai praranda vertę. mano akyse. man. mano žodžių vertę..
bet juk tai negali būti pabaiga. tai pradžia į niekur.
ne, šįkart aš nepasimečiau, kaip darau visada. aš visa visiškai esu čia. nors galbūt gabalėlis manęs šiuo metu pasiliko istorijos konspektuose. tačiau ne apie tas istorijas aš dabar..
ar arbata praranda savo skonį.. ar tai aš prarandu savo vertybes?.
pamiršau, kas šiame pasaulyje dar egzistuoja. viskas nebetaip. ir man visiškai nerūpi.
aš kartoju praeitį. savo praeitį.
instinktas nejausti.
juk dar šiandien sakiau, kad drugeliai manyje skraidė vos dukart.
vadinasi..
taip, ji beldžiasi. o jei tik mokėčiau komoda užstumti duris..
aš dar nepasiilgau tuštumos.
aš tik norėjau trupučio stabilumo..]