Aš labai nemėgstu sekmadienių.
Kartais, atrodo, tik ir lauki to laiko, kuomet švelniai prisilieti prie supančios tylos ir įsiklausai. Jautriai, lyg vos nuo atokvėpio išsisklaidytų. Ir pasidaro vieniša.
Yra tokių, kurie sako, kad žmogus gyvena tik savo pasąmonėj. Ir tik ten gali būti tikras. Susikurdamas sau priežastis, pavojus, užduotis ir sunkumus. Neleisdamas sau sustoti, nes iš naujo neužkursi.
Kai viduje nustoja degti, visada atrodo, kad nustoja visam. Ir gali justi tik tylų spragsėjimą, mėginant kažką įžiebti. Bet nežiba. Nežiba nors tu ką.
Ir tai nebesutelpa į žodžius Ačiū ir Atsiprašau. Ir nebesutelpa net į Laukimą ir Ilgesį. Atrodo, nebesutilpo ir viduj, nes šuoliais išsirito ir paliko. Nėra.
Kaip ir paskutiniam traukiniui nuvažiavus, sėdi ir lauki, ir taip smarkiai tiki, kad tikrai bus dar vienas.. juk kartais jis tikrai ir būna. Tas, kurio nėra grafikuose. Bet tik kartais..
Blogiausia, kad niekad negali sužinoti, kuris tai kartas.
Ir net kai yra labai gera. Taip gera, kad norisi pasilikti ten dar labai ilgam. Net kai taip yra, nesugebi galvoti apie nieką kitą,, nei būtis. Ir tai, lyg šautuvo vamzdis nugaroje, verčia jausti, kad nesi. Tiesiog nesi.
Viskas plaukia pakraščiais, o tu tik stengiesi žiūrėti tiesiai pirmyn. Nes kairėje - žūtis. Dešinėje taip pat. Lyg uždėjus 100% blur'ą aplink.
Nebejauti nei, kad tvirtai stovi ant žemės, nei, kad žemė slysta iš po kojų. Nieko. Bet kažkas vis tiek yra.
Lygiai tą minutę, kai viskas baigėsi, aš nustojau norėti, kad baigtųsi ir priešingai - ėmiau norėti, kad nesibaigtų iš vis. O dabar tiesiog norėčiau žinoti kiek. Tiesiog kiek visa tai yra tikra.
Žmonės telkiasi įvairiausius žodžius ir jų junginius, abstrakcijas, tarptautinių žodžių žodynus, mokyklines knygas, tėvelių išmintis ir visokį šlamštą,rastą internete, norėdami kuo taikliau išreikšti save. Bet dažnai taip persistengia, kad išreiškia ne save, o nemokėjimą įjausti. Taip, lyg nertum gilyn, į vandenį. Tik išnėręs jauti, kaip šlapia. O įnėręs - dar nežinai. Ir jie dar nežino. Prisirenka daugybes svarbių žodžių, kurie gražiai skamba vienas po kito, ir ieško emocijos, kuriai galėtų suteikti kitą vardą.
Kartais man atrodo, kad aš irgi ieškau, ką galėčiau atrasti iš naujo. Ir pavadinti savo susigalvotu vardu. Nes juk tada, aš turėčiau visas teises tą jausti ir galėčiau drąsiai sakyti -
jūs nesuprantat. ir ko gero niekad nesuprasit. nes jūs negyvenate tuo. jūs niekada negyvenote tuo! Ir būčiau kažkur už ribos, vaidindama svetimą planetą toje pačioje planetoje, po saule, kur vyrai, baltais marškiniais tiki esantys vakar iš inkubatoriaus ištrauktos krevetės.
Bet absurdas yra ne ten. Absurdas tai, kad mums niekada nebūna gana.
"Pradedu raudot, kartais paniškai įkvėpdama oro, ir kai galiu prakalbėt, teįstengiu pasakyti : "Nenoriu tokio gyvenimo".
Verkiu ir verkiu, ir Jasonas mane palieka.
Paskui ateina Julianas, kuris, atrodo, nakvos pas mus, nes pametė savo raktus. Jaučiuosi lyg kokia Elizabeth Taylor filme Kleopatra, priiminėjanti prašytojus ant vonios grindų.
Julianas aiškina : "Laimė yra tavo rankose, turi dirbt, kad ją pasiektum". Sako, tai įžvalga ar kažkas panašaus.
Jis sako : "Tu turi tikėt".
Sako : "Nagi, pralinksmėk, susiimk!".
Negaliu patikėt, kad viskas šitaip banalu. Vieną akimirką kyla noras pasitraukt iš savęs pačios, kad galėčiau jį pamokyt bendrauti, kad galėčiau padėt jam atrodyt jautresniam ir labiau užjaučiančiam.
Bet negaliu liautis verkusi."
*Elizabeth Wurtzel "Prozaco karta"
...
Pažinti meilę depresijoms, skriaudoms, liūdesiui, negalėjimui turėti, bei išdylančioms svajoms. Pajusti graužatį dėl visko, kas gyvenime taip greit tapo per vėlu.
Darosi pikta, nes visa tai dar nereiškia gyventi.
