Aš ko gero snobėju. Smarkiai. Stipriai. Be stabdžių.
Visiškai absoliučiai nesuvokiu žmonių, tikrai.
" - eina pyp, nekenčiu žmonių. tegu kas nors kitas užsakymą paima. - tai kokio velnio dirbi tokioj vietoj? - tai aš ir studijuoju, kas itin su žmonėm susiję *mirkt* nekenčiu žmonių!" ...
Jie daug kalba. Bet gal geriau kai daug kalba, nei kad nekalba iš vis. Stovi sau numirę viduj ir tiek. Gal mano ateitis kaip ir jų .
Bet žinote kas tikrai yra gera? Vakaras po darbo, kuomet atsisveikini su visais, užveri to pastato duris, ir eini tas 10-15minučių iki namų. Jokių planų, o tiksliau nuplaukę planai, jokių kažkieno laukimo ir net netušti namai. Trinančios šlepetės, skaudančios pavargusios kojos, šaltas ir tirštas pieno kokteilis, begalo greit susigeriantis, o dar truputį reikia palikt tėčiui, susiglamžę marškinėliai ir viskas taip velniop. Ir vėsuma.
Vien dėl to jausmo. Kai viskas tiesiog yra. Ir niekad nežinai kada pasibaigs. Vien dėl to visa tai tampa verta.
O jei į viską pažvelgtum paprasčiau, tikrai netaptų blogiau.
Žmonės daug kalba ir nieko nedaro. Jie gvildena pasaulio problemas iš tikrųjų tik norėdami išpasakoti save. Jie bado pirštais viską kas ne jų, ir išdidžiai prisipažįsta esantys netobuli, tikėdami, kad tai išgelbėja juos nuo visų pirštų, norinčių besti į juos.
Ir visa tai taip aštriai juokinga, kad nors imk ir pasakyk. Bet nuo to niekas nepasikeis.
O aš taip dažnai noriu priimti ką nors pas save. Išmokyti ir išmokti. Taip norėčiau pakviesti ką nors užeiti. Užeiti ir būti su manim.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą