apie ramumas ir rojus

Ar tu kada nors buvai ten, kur susilieja horizontas? Visi apie tai rašo, bet niekas netiki. Kiti mėgsta manyti, kad horizontas liejasi kaip tik ten, kur dabar esi tu. Nors net penkiamečiui aišku, kad ten - jūra ir dangus. Jūra, o ne plaukiančios gatvės akyse.

Kai buvau mažas, visada išbėgdavau į pievas šaukti lietaus. Ir visada tyčia pamesdavau raktus, kad turėčiau grįžti ieškoti. Tuomet ilgai ieškodavau. Visur ieškodavau. Nueidavau ne tiki miško. Besiteisindamas apkaltindavau lapes. Juk, sako, jos viską vagia, tai kodėl ne raktus? Kodėl ne to vyro mašinos raktus? Niekad jo nemėgdavau. Ypač negalėdavau žiūrėti, kaip jis liečia mamą. Sugriebdavo ją tai už rankos, tai už kojos mašinoje, ir vadindavo šlykščiais mažybiniais žodžiais. Todėl ten ir būdavo gera - jis elgdavosi santūriai, prieš mano močiutę. O toji mažutė susiraukšlėjusi moterėlė turėjo gražiausias pasaulyje akis. Kaip vakar pamenu. Tokias žydras, tyras, lyg kalnų krištolas, kai būni geras. Aš turėdavau tokį pakabuką - kalnų krištolo. Jis visada apsiniaukdavo, kai blogą galvodavau. O ten, pas bobutę, jis būdavo skaidrus skaidrus! Todėl ir norėdavau ten pasilikti. Todėl ir ieškodavau raktų po visas apylinkes. O jie visada iškrisdavo ten pat, prie to didelio akmens, ant kurio atsigulęs stėbėdavau kryptį debesų.

Suaugusieji dažnai mėgsta minėti Rojų, kaip kažką nepasiekiamo. Kaip kažkokį stebuklą. Bet tik sunaugęs supratau, kad mano rojus visada būdavo ten. Gaila, nebėra.. Nepraėjus nė metams po to, kai tas vyras vedė mano mamą, ji mirė. Ta miela maža moterėlė, kurią tikrai branginau. Mes norėjome pasilikti tą namą, galvojome net persikelti. Bet tas vyras mėgdavo mūsų planus keisti jo norima linkme. Jau devynerius metus nebevažiuoju ten. Buvau kartą prieš tai - ten gyveno svetimi, nepažįstami žmonės. Ir viskas buvo nebetaip. Net pievos neturėjo to giliai įsimenančio kvapo. Gerumo kvapo. Ir akmuo buvo išrautas, matyt, trukdė. Ir miškuose nebesimatė nė vienos lapės. Tikriausiai jos taip pat pajuto visko pasikeitimą.

Jei būčiau žinojęs, kaip viskas bus, niekada nebūčiau ten važiavęs. Ir visada turėčiau savo Rojų. Visada. Ir net jei niekas nežinotų kur tai yra. Net jei iš vis nežinotų. Bet žinočiau aš. O dabar žinau, kad to jau nebėra. Ir nebebus. Aš praradau savo Rojų. Nes mano Rojus buvo tos mažos moterėlės akyse..