Dar vienas žvilgsnis apačion, dar vienas žingsnis atgal, dar viena rudeniu išėjusi diena. O sako, ir ten būna saulės. Net kai sustirusiais pirštų galais tipeni nuo vieno kvadratinio centimetro prie kito, ieškodama terpės, kurioje dar niekad nesakei to, ką visada sakai, kai šitaip būna. Ir vakarais visuomet užmiegi veidu į sieną. Nugara į visą pasaulį. Nėra skirtumo, ar pasaulis tikras, ar tai tik ji.. Tai ji visuomet dėlioja nuorūkas ant stalo, gal bando sudėti savo jausmo kreivę, o tau tai visada atrodė kvaila. Bet šitos erdvės ne tavo, todėl nuorūkos gęsta peleninėse. Kartais vadini ja pelene, lyg norėdamas užminti ir nedrįsdamas paklausti - o kas iš to?.
Sako, turi gyventi rytojumi ir visada ieškoti išeities taško. Bet pamiršta pridėti, kad praeitis - pusė gyvenimo, o vakar kažkada irgi buvo rytojus.. Niekada nerasi pabaigos, nežinodamas distancijos pradžios. Tačiau niekad nesiklausai ką sako ji. Lai dėlioja, jei jai to reikia. Lai šąla tose grindyse, manydama, kad taip ras tai , ką pametė. Ir niekad nežinai ar ji iš viso ieško..
Pakyla nuo lovos, užsimeta paltą ir prisidega cigaretę. Trys šimtai šešiolika naktų manęs tavo delnuose.. Ir tai nieko nekeičia, nebent tik suvokimą - pradžioje viskas buvo kitaip.
Moterys visada įsimena datas ir skaičius, kurie dažnai nieko nereiškia. Ir joks kitas žemės padaras niekad nesuvoks kodėl..
Iš nuorukų sudėlioja "stop" ir uždaro duris. Tau belieka tik spėti, kuo rytojus skirsis nuo rytojaus šiandien. Bet visada gali kaltinti laiką dėl to, kad niekad nesistengei suprasti..
Will you remember the flowers in my hand?
Will you remember my hair?
Will you remember the future we planned?
The world is not waiting out there
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą