2007 m. spalio 7 d., sekmadienis

21,47 laiko upės į delną

- Viskas yra tobula, Tomai.
Sukryžiavusi kojas ji sėdėjo ant palangės ir visiškai rami žvelgė pro langą. Jos žvilgsnis skrodė kiaurai, o akyse blizgėjo langų stiklai.
Jis marširavo po visą kambarį pirmyn atgal, ieškodamas antros tokios pat savo kojinės. Atrodė kiek nervingas ir skubantis, nors skubėti tikrai nebuvo kur.
Ji pasiekė mažą šokoladinį saldainį ir vienu kąsniu pradangino jį burnoje. Šypsojosi ir niūniavo kažkokią kvailą melodiją.
- Mes esame Laimė, Tomai.
Tas, į kurį buvo kreipiamasi, vis dar ieškojo kojinės, lyg nuo to priklausytų visos valstijos ateitis. Tuomet sustojo, pasikasė kairį smilkinį ir apimtas sekundės nušvitimo puolė prie savo mergaitės. Gavusi tuziną bučinių į raktikaulius, ji išsiėmė iš kišenės jo kojinę ir atidavė.
- Mes esame Laisvė, Tomai.
- Mes esame viskas, kuo tik tu nori būti. Viskas, ką tik pajėgi sugalvoti. Mes esam Pasaulis. Mes esam Meilė. Mes esam tai, kas atsirado iš niekur.
- Aš žinau iš kur tu atsiradai. - Ji vis dar šypsojosi, lyg tai būtų vienintelis dalykas, kurį ji sugebėtų daryti tinkamai.

Tai buvo akimirkos, kuriose jai labiausiai patikdavo gyventi. Tai buvo lyg tas mažas saldainis, vis dar kvepiantis mintyse, kurį galėdavai vienu kąsniu pradanginti savo burnoje ir laukti kol jis lėtai ištirps, laikomas ant liežuvio. Tokiomis akimirkomis ji mėgaudavosi visada, kai už lango lydavo per stipriai. Jis sėdėjo kitame kambario gale ir skaičiavo gumos gumulėlius ant lubų. Arba tiesiog žiūrėjo į juos, kartais jam ir skaičiuoti atrodydavo per sunku.
- Ar pameni, Tomai, kai čia įsikėlėme?
Jis neatsakė. Galbūt miegojo atsimerkęs, o galbūt jau ir nebekvėpavo.
- Ar atsimeni, kokie laimingi mes tada buvom..
Ji susigraudino. Sunėrė rankas ir pasidėjo jas ant kelių. Neatitraukdama akių nuo purvinų langų, smulkmena į smulkmeną pasakojo visą tą dieną jam. Ir jai nerūpėjo ar jis klausosi. Jau daugiau nei penketą metų jis iš vis beveik negirdėjo, kas jam sakoma.
O ji pasakojo toliau. Apie gėles, kurias jis jai dovanodavo, apie langus, kuriuose tilpdavo pasaulis, apie ritmingus kvėpavimus naktimis, apie tai, kaip jiedu buvo Laimė.
- Ar mes vis dar esam Laimė, Tomai? Ar Laimė gali atrodyti taip? Purvinais langais, kojinėmis padengtomis grindimis?
Viso to, ko gero, jau buvo per daug. Jos skruostais nuriedėjo prisiminimai apie kažkada gyvavusią laimę.
Jis atrėmė žvilgsnį į ją. Žinojo, ką turi daryti. Ir tam jam nereikėjo girdėti. Vardan viso to, kuo ji jam buvo anksčiau. Vardan to, kad užklupus beprotybei, ji vis dar kartojo, kad tobulumas priklauso nuo požiūrio ir jos požiūris leidžia jai matyti tobulumą. Vardan to, kokia dieviška ji būdavo lovoje, kai jis dar pajėgdavo..
Ji pajuto, kaip Tomas prisėdo šalia. Pajuto jo delną ant savo peties. Jis nieko nesakė, nes net ir nežinojo ką reikėtų sakyti. Jis nežinojo kodėl ji verkia ir kas šį kartą negerai. Tai kartodavosi kasdien ir kasdien jis darydavo tą patį - būdavo šalia, sukandęs dantis.
- Juk mes vis dar esame Laisvė, Tomai. Juk tai ir yra Laimė, Tomai. Turėti tave.
Ji puolė jam į glėbį, visai taip, kaip tai darė pirmą kartą. Tik nuo to laiko buvo praėjusi ne viena dešimtis metų.

Laimė tūnojo kažkuriam kampe, po glėbiu savaitėmis neskalbtų drabužių. Laisvė jau seniai buvo iškritusi per purvinus langus.
Jis buvo čia, nes neturėjo kur daugiau būti. Buvo, nors jam ir skaudėjo matyti ją tokią. Buvo, nes tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis dar galėjo jai duoti.
Ji buvo čia, nes norėjo čia būti. Nes vis dar gyveno tomis akimirkomis iš gilios praeities. Nes nieko kito jos žiloje galvelėje nebebuvo likę.






Senovėje viskas buvo kur kas paprasčiau. Grįžęs vyras atiduodavo grobį moteriai ir ši jausdavo jam dėkingumą. O kažkoks kvailys pavadino tai meile ir viską sugadino..

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą