jūra

Kartais dėkoju savo dievui, už sugebėjimą girdėti vėją, jam nesant. Už sugebėjimą kartais, atrodo, jausti daugiau, nei bet kuris kitas veidas tarp tų pačių, nukritusių lapų, kaip ir aš. Ir nesvarbu, kad dauguma jų net nenori ten būti. Aš dažnai taip pat nenoriu būti, kur esu. Tą dieną, tą valandą. Bet aš visada pasiduodu akimirkoms. Ir kas kartą iš naujo jas įsimyliu. Ir aš visada pasiduodu su bangomis..
O kalbant apie pačią esatį, apskritai - aš esu ten, kur ir noriu būti. Ir galbūt po truputį išmokstu gyventi kitaip. Taip, kaip norėjau visados. O gal tik teikiu per daug vilčių, bet norėti yra gera. Tikėjimas yra žemė po kojomis, kuri neslegia. Laukimas yra variklis. Neužgesink.

Užsidegu žudikę, nusprendusi, kad būtent čia ir dabar ji suteiks tobulą atspalvį peizažui, prieš akis. Užverčiu galvą ir giliai įkvepiu. Būdama maža tikėjau svajonėmis per daug. Vėliau nustojau tikėti iš vis. O dabar tikiu tik tiek, kiek žinau galinti. Jūra, tarp spalvas nuo tamsos praradusių lapų, yra dieviškas derinys. Ir ilgesys, tvyrantis ore lyg lieptas tarp jų. Trūktų tik muzikos, jei nemokėčiau girdėti jūros muzika. Bet aš moku. Vieną vasarą sėdėjau ant tilto krašto iki tol, kol išgirdau. Ne triukšmą, ne klegesį, ne praeivių žingsnius, trukdančius susikaupti, ir ne šaltį, kalenantį mano dantimis - jūrą. Natomis.

Aš puikiai valdau savo vaizduotę, kai kalbama apie tokius dalykus. Ir jei ne ji - tikriausiai pramiegočiau visas naktis. Ir pražiopsočiau visas saules besileidžiant. Į debesis, kurie vakarais mėgdžioja rudeninius lapus.



Bet grįžti į tikrą laiką ir tikras jūsų akis, nebūtų taip skaudu, jei mano gyslose nepulsuotų jūros vėjai. Ir jei mintys pačios nustotų dievinti tą vandens telkinį, prie kurio kas vasarą, lyg skruzdės subėga milijonai padarų, kurie niekada nemokės jai jausti tiek, kiek jaučia tokie kvailiai, kaip aš.



Noriu su tavim prie jūros.