vėjas

...Būdavo aukšti kalni, kad į juos kopti. Ir tankūs medžiai apačioje, kad nematyt kiek žemai liko leistis. Būdavo paukščiai, skrendantys priešingai, tyliai ir pastebimai. Ir varnos, tupinčios medžiuose ir ieškančios akių. Iškapoti. Būdavo žydi tik žolės kur matai, bet kvepia jazminais. O nematyto miesto smogas vietoj rūko - pažemėm, kulkšnim, iškritusiom širdim.

Žinodavau tada dar tik penkias raides ir dėliodavau vis. Žodžius ir svajones. Ir nebuvo taip, kad kažko trūktų. Nebent taškų galuose. Nebent kablelio, nebent. Penkiomis raidėmis sudėdavau ir sapną, ir svajonę, ir gyvenimą. Sudėdavau meilę mamai ir jos akims. Sudėdavau ir saulę tėčio delnuos. Viską sudėdavau. Viską! Ir saugojau naktimis, kad pikti drugiai neišsineštų.

Kartais metai bėga tik tam, kad bėgti. Ir niekas nesikeičia. Nei tu, nei tavo dienos. Tik skaičiukai pilkuose fonuose. Ir kartais baltuose. O raidės likdavo tos pačios. Ir keliai išsišakodavo vis ten pat ir vis taip pat. Ir grįždavo prieš metus jaustas vėjas. Kaip tą kart. Ir dar kart. O trečio laukiu su baime. Trečias privalo būti mano išsigelbėjimas.

Nustojau žaisti žaidimus su savo ego. Ėmiau žaisti kitais. Vakar baltom, šiandien juodom šaškėm. Nežinau už ką. Nežinau kodėl. Gal, kad kartais aptemsta akys ir ima drebėti rankos, gal, kad ne tik rankos - ir širdys. Gal, kad vėjai rudenyse per šalti. Gal.

Užpūčiau. Padėjau. Nustūmiau ir paslėpiau po pernykščiais knygų lapais. Dabar juokinga, o tada - išjausta. O kas išjausta šiandien, neatsiejamai šypsosis ryt. O gal dar už metų. Ir raidės, pamažu, ima keistis.. fonuose be spalvos. Erdvėse be laiko. Galvose.

O kišenėse juk visad tik vėjas. Tik vėjas ir nieko daugiau..