aguonų laukas

Laukas. Milijono aguonų laukas. Nors, iš tiesų, kelių milijonų. Gal keliolikos. O gal nesuskaičiuojamos galybės. Toks vientisai raudonas su juodais taškeliais. Atrodo,jei yra laukas prieš tavo akis, galvoje įsižiebia tik viena mintis - bėgti. Išjausti jas, aguonas, jų kvapą, vėją. Viską viską iki mažiausios smulkmenos, ir viską kartu. Bet.
Čia ir dabar - tai ne tas laikas, galbūt tiesiog ne tas pasaulis bėgti. Aš pavargau bėgti. O gal tiesiog pamečiau kryptį. Susmukčiau tiksliai to lauko dešiniajame kampe ir pasilikčiau gulėti dar bent keturiasdešimt aušrų. Kartais tiek laiko man reikia, kad nurimčiau. Matyti dangų. Visada matyti dangų. Tą akimirką, kai bus mano paskutinioji, aš tiesiog noriu matyti dangų.
Ir kartais, kartais tiesiog norisi pasakyti "Ak, kad tu žinotum, kaip aš pavargau." Bet tik tuomet, kai egoizmui būna leista išlįsti į paviršių. O kai atsimerki, matai dar daugybę žmonių, ir tik pasakykit, tik parodykit man vieną, kuris nepavargo.
Mes visi čia vienodi - užmiršti, vieniši, įskaudinti ir palikti. Kartais šviesos, kartais vieni kitų. Bet man neįdomu. Man tikrai neįdomu. Aguonų laukas didelis. Ateikite, prigulkite, prisėskite, tik šiukštu - nebėkite. Visur savos taisyklės.

Susiraitai, apskabini kėdės atlošą ir pradedi nuo pradžių. Tereikia norėti matyti. Šviesą, tikslą, kažką. Kažką, kas nėra tiesiog nenutraukiamas laiko judėjimas. Ne tavo laiko. Viso pasaulio laiko.
Pabandykite įsivaizduoti visus pasaulio laikrodžius. O dabar pamėginkite išgirsti juos tiksint. Ar jums viskas gerai?
Štai taip. Taip aš jaučiuosi. Tik jeigu jūs negalite to įsivaizduoti, tai supraskite, aš negaliu to neįsivaizduoti..

Ir kai degs raudonai.. aerodromai
didžiuliai laužai įspūdingai atrodo,
bet. to per mažai..