apie

Mes žaidžiame šešėlių teatrą. Aš esu veiksmas, o tu - šešėlis. Susirauki. Gerai, tada tu būk veiksmas, o aš būsiu muzika. O kas tada bus šešėlis?..

Matai, viskas nėra taip paprasta. Vakar mano galvoje gyveno boružės. Tūkstančiai boružių, silpnais savo sparnelių virpėjimais. Rytui auštant pabėgo visos, net ta, kur kišenėje turėjau. Pasislėpus laukiau, kad visoms išskridus galėčiau klausytis jos sparnelių virpėjimo. Tyliai tyliai, kaip mamos lopšinės neatmenamais laikais, kai dar viena niekur nevaikščiodavau. Klapsėdavau tuomet didelėmis juodomis akimis ir šaudydavau įsivaizduojamas varnas. Šaudau, kartais, ir dabar. Tik lopšinių niekas nebedainuoja..

Aš žinau beveik visus kelius į tavo širdį, bet neisiu. Gaila. Jau tris kart nuėjau, geriau nepasidarė. Žinau ir vieną kelią velniop, bet iš jo nebegrįžtama.
Kartais man patinka sukti ratus aplink, tada jaučiuosi kaip lizdą saugodama. Gal ir saugau aš tą lizdą, iš savo minčių, vilčių ir tikėjimų suraizgytą. Neatsirinkčiau, jei lieptų. O kas čia ir begali liepti. Niekas nepuola, niekam neįdomu. Ir man neįdomu saugoti. Todėl kartais ką nors įsileidžiu, pasisodinu it ant sofutės ir geriame nespalvotą arbatą. Vėliau jie visi išeina, paprastai negrįžta nė vienas. Kitus kartus tik pasisukinėja prie durų ir nusitempia į kitą pusę. Per daug mazgų ten. Per daug viskas keista ir lipnu.
Pamenu, rašydavau diena iš dienos, kaip randu žmogų. Daug aš tų žmonių buvau radus, bet nė vienas jų nebuvo toks, kokio man reikėjo.
Žmonės ateina ne tam, kad padėtų tau pasijusti geriau, jie ateina tada, kai patys nori pasijusti geriau.
Tai suvokusi, pamenu, nustojau rašyti. Palaidojau mintis giliai po tūkstančiais užrašų, kurių niekas niekada neskaitys, ir leidau sau gyventi.
Bet yra ligų, nuo kurių negali pagyti. Mano liga - galvojimas. Tu gali sėdėti šalia ir sakyti - kaip gera tiesiog būti. Aš palinkčiosiu galvą, kaip pajudinta spyruoklė, ir toliau skęsiu savo minčių begalybėse.
Kai vieną dieną aš išgirsiu, jog manęs klausomasi, taip tiesiog klausomasi, kaip vasaromis tos tylos prie ežerų, galbūt tada kažkas pasikeis. Galbūt tada aš pradėsiu kalbėti.
Tik nenoriu būti viena jų. Kuriems verkiant reikia kalbėti. Ir jie kalba. Tu turi kišenėje sąrašą buitinių problemų, o jie vis dar kalba. Tau nušąla kojos ir ima varvėti nosis, o jie vis dar kalba. Tu užmiegi keliolika kartų per minutę, o jie vis dar kalba. O išaušus rytui tyli. Ir niekas nuo to nepasikeičia. Aš galiu tau pasakyti labai daug tada, bet nesakau nieko, nes ateis metas, ir pati viską suprasi.
Galbūt todėl aš nenoriu būti kaip jie. Aš tūkstančius kartų dar rašysiu apie kalbėjimus, bet nekalbėsiu. Nes kalbėti skauda, nes galbūt aš dar nemoku to atiduoti.

Pasilaidok savo mažyčius norus, aš čia tam, kad griaučiau.
Niekam neįdomu, kas buvo vakar. Jiems įdomu kas yra dabar. Suprantu, man irgi neįdomu, kas buvo iki mūsų. Todėl ta krūva istorijos ir guli nepaliesta. Bet man ir neįdomu kas yra dabar. Man įdomu tik tavo akys. Ir dar truputėlis dangaus. Jau seniai nustojau iš gyvenimo prašyti per daug.