reikia

Runaway train never goin' back
wrong way on a one way track

Vėjas kieme niekada nenusėda ant žemės. Naktimis gali girdėti sūpuokles, surūdijusiomis grandinėmis raudančias. O gal dainuojančias. Niekada negali žinoti. Niekada. Tik bėgti šalin. Nuo visko, kas liūdna, nuo visko, kas ne taip.
Gražinkite mane atgal, vėjo malūnai! Gražinkite už debesų, kur laikas stovi vietoje, ir net įsirėmus kojomis į uolų viršūnes, negali jo priversti suktis kitaip. Šiek tiek atgal. Į pievas, kurios verkia kartu. Į gatves, kuriose klaidu tūkstantį kartų labiau. Kuriose lyja į batus ir kišenes. Vieniša ir..
Ir viskas turi priežastį. Toliai. Dangūs. Man nereikia daug, bet aš žmogus, man reikia turėti priežastis. Nebūtinai apčiuopiamas, kartais užtenka ir kreidelėmis į grindinius išrašytas.
Pakyla vėjas, kaip per filmus rodo. Pakyla ir jie, po vieną tyliai, neatsigręždami nueina. Ir žinai, mes esam traukiniai.. ir mūsų bėgiai tik retkarčiais kertasi. Dažniau prasilenkia. Dar dažniau stovi svetimose stotyse. Ir nieko keisto tame, nes taip sustatyta. Ir šypsosi moterys pašto skyriuose, jos visada žino. Gal nežino, kodėl, bet žino kur. Tai irgi daug.
Virpesių kojose ir nuraudusios šypsenos. Pasiilgstu. Nors nemaniau, nemėgau ir keikiau. Bet buvo miela. Pagalvių karas ir bešurmuliuojantys visi. Ne, ne viskas ne taip, kaip atrodė. Šypsausi truputį, kaip sakydavai, kad labiausiai tinka. Jei tik žinotum.. laikas čia kitoks. Ir viskas čia kitaip. Ir aš vėl pasiilgstu būti apkabinta.
Geriau, kai viskas toli.. tada nebematai kaip smarkiai tai tolsta. Pradžia visada būna sunkiausia.. Aš nemoku rašyti įvadų, bet dar išmoksiu. Ir rašysiu juos taip gerai, taip gerai, kaip tik mokėsiu. Nors nuo to ir nesikeis niekas. Ir jie negrįš. Taip pat, kaip negrįžta žuvėdros. Besijuokdamos jūrai tyliais ir vienišais vakarais.
Aš laukiau per ilgai, laikas išmokti paleisti..

september

Pameni, tai buvo mano metas ir mano dienos. Dangų rėžiantys dinozaurai. Bet švelniai, taip, kaip jūra tapoma vandeniu. Taip, kaip pėdomis klimpstant į šlapią smėlį. O kartais per stipriai, kaip trūkstančios stygos.

Nesvarbu. Dabar jau tikriausiai nebesvarbu. Dabar kitas laikas. Suspausti delnai ir nugulėtos supynės. Nereikia klausti, nereikia sakyti. Laikas neatneša. Laikas atima. Kartais sugrąžina, bet kas kart vis mažiau ir mažiau. Vis menkiau. Ir vis blankiau.

Taip jau yra. Ir už aviečių krūmų nepasislėpsi.

Aviečių, sirupais varvančių nuogomis, dilgėlių nubučiuotomis kojomis. Šypsokis. Jie visada sakydavo - šypsokis.

O horizontuose vis dar klykauja mano varnos. Įsisuka kartais ir į nuosavus rudeninių lapų sodus. Sutaršo, supurvina ir lekia atgal. Vis dar skaičiuoju, ir nežinau ar mokėsiu sustoti. Juk žinai, riešuose visada pulsuoja smarkiau.

Pagrok. Vieną vienintelį kartą. Uždenk akis ir palydėk, ten kur dangūs tapomi dangumi. Ten, kur daugiau nebeskauda.

wake me up, when september ends..