september

Pameni, tai buvo mano metas ir mano dienos. Dangų rėžiantys dinozaurai. Bet švelniai, taip, kaip jūra tapoma vandeniu. Taip, kaip pėdomis klimpstant į šlapią smėlį. O kartais per stipriai, kaip trūkstančios stygos.

Nesvarbu. Dabar jau tikriausiai nebesvarbu. Dabar kitas laikas. Suspausti delnai ir nugulėtos supynės. Nereikia klausti, nereikia sakyti. Laikas neatneša. Laikas atima. Kartais sugrąžina, bet kas kart vis mažiau ir mažiau. Vis menkiau. Ir vis blankiau.

Taip jau yra. Ir už aviečių krūmų nepasislėpsi.

Aviečių, sirupais varvančių nuogomis, dilgėlių nubučiuotomis kojomis. Šypsokis. Jie visada sakydavo - šypsokis.

O horizontuose vis dar klykauja mano varnos. Įsisuka kartais ir į nuosavus rudeninių lapų sodus. Sutaršo, supurvina ir lekia atgal. Vis dar skaičiuoju, ir nežinau ar mokėsiu sustoti. Juk žinai, riešuose visada pulsuoja smarkiau.

Pagrok. Vieną vienintelį kartą. Uždenk akis ir palydėk, ten kur dangūs tapomi dangumi. Ten, kur daugiau nebeskauda.

wake me up, when september ends..