vienas

Sometimes it comes, sometimes it goes..
Kiekvieną vakarą tampa vis vienišiau. Būti, žinoti, girdėti praeitį viduje ir, rodos, netgi kvėpuoti. Kartais išmoksti ciniškai išpūsti savo problemas su dūmais, ir tada matai, kaip visos jos ten pakimba ir tūno. Ir gyveni sau toliau, nebegalvodamas, kol vienądien ima ir nukrenta visa tai, kas ten susikaupė, tiesiai tau ant pečių. Galvą ima spausti, rankos dreba, prisėdi ir jauti kaip tuoj tuoj mergaitiškumo apraiškos pasirodys ant skruostų. Tada belieka laukti. Ryto, šviesos, kito gyvenimo, žmogaus, kuris niekada neišeitų. Nė trumpam, nė minutėlei, nė mintimi. Bet paprastai tuomet rytai prasimiega, o pabudus jau būna tamsu, kitas gyvenimas slepiasi už kampo ir nežinia ką ten veikia, o visi žmonės lieka kur buvę ir gyvena savo įprastus gyvenimus besisukiodami savo betoninėse dėžutėse.
Taip ir stumdai dienas, laukdamas ryto. Ir, tuo tarpu, visus juos pramiegodamas. Sako, kartais viskas yra, kaip ir turi būti. Dar sako, kad reikia pamesti, jei nori rasti. O man vis atrodo, kad aš nieko neberandu. Tik mėtau, lyg būtų sunku panešti. Bet visa, ką man sunku panešti, tesu aš pati. O savęs aš nemėtau, nes vis tiek niekas neima. Aš esu tai, kas būna lengva pamiršti, kas kartais gera sutikti po keleto metų, pasidžiaugti, kad tik kartą sutinki, ir vėl užmiršti. Tikrai, mane labai nesunku užmiršti.
Ir man vis dar įdomu, ar taip būna, ar gali žmogus būti per daug rimtas ar per daug linksmas, kad negalėtum jo bent truputį mylėti? Ar gali žmogus per daug galvoti, kad pavargtum jo bent truputį pasiilgti?
Aš vis dar apie tą patį, žmonės nyksta iš mano gyvenimo, o aš štai sėdžiu sau čia, ir klausiu kodėl. Atsakymai, kuriuos gaunu nėra tikri atsakymai, juk žmonės mėgsta išsigalvoti priežastis. Taip, ko gero, nuo manęs labai nesunku pavargti. Gal reikėtų imti visus ir lankyti saugiais laiko tarpais, kad kas kartą spėtų pamiršti, kaip su manimi pavargstama. O gal tapti viena tų būtybių, kuri siūlo aplankyti soliariumą ir papasakoja visus šešiolika savo praėjusios savaitės romanų. O gal man vėl pradėti žiūrėti televizorių? Tada visada galėčiau paklausti - ar matei tą laidą. Ir pasistebėti, kaip klaikiai atrodė jos vedėja. O gal, o gal.. man tiesiog apsimesti įžvelgiančia gėrį ir taiką visame pasaulyje? Ar tada jau būčiau pakankamai įdomi ir na tokia, jauki, būti šalia?
Kokia yra formulė, kuri leidžia tau neprarasti visko, ką turi. Sakyti, aš visada sakiau, bet žodžiai nepadeda. Ir savimi būti nepadeda. Tai gal tiesiog taip sustatytas pasaulis, kad pabaigoje gyvenimo galiausiai įveikčiau savo didžiausią baimę - likti visai viena..?

pagalvoti

Tai buvo kitoks, ledinis gruodis. Su tūkstančiais pradžių ir pabaigų. Meluoju, žinoma. Nebespringstu nusivylimų ašaromis jau. Nebekeliu savęs vienintelio snapą nušalusio paukščiuko pavidalu. Tik kartais dar truputį pagailiu, įsivyniojus į šiltas antklodes, savęs. Pagailiu ir nykstančio sniego, pagailiu ir tykių praeivių, iš ties, juk visi mes mėgstam pagailėti. Dažniausiai savęs. O aš vis galvoju, o kaip tie, kur skuba ir lekia, nes jų gyvenimai verda ir grįžus vakarais norisi tik ištiesti kojas ir nieko negalvoti, pagaliau nieko negalvoti. O ar jų kas pagaili? Jie nebeturi jėgų savęs pagailėti. Gal jiems ir gerai, kartais. Sako, žmonėms iš viso savęs nereikėtų gailėti. Atiduoti visą, kiek turi ir įdėti visą, kiek jauti. Bet matai, kad ne visada ir verta. Žmonės nemoka įvertinti, jie gali sakyti.. mm 20 Litų, o čia bus 15. Bet jie negali sakyti - tikra ir melas. Nes jiems viskas atrodo tikra. Aš kartais imu manyti, kad gal dėl to, jog patys sau tikri nebeatrodo. Dažnas juk dabar - melas. Ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Nuvalkiotos temos, sakote. Seniai žinomos tiesos. Man kartais atrodo, kad jei pasakyčiau tai dar kartą - imtų snigti. Ne, ne dabar, dabar ir sakyti nereikia, o sninga. Man atrodo, kad gal yra tam tikras skaičius, kuomet pasiekus ribą imi girdėti ne tik tai, ką nori, bet ir tai, kas tau iš tiesų sakoma. Aš sakau - pasiilgau. O man sako - viskas bus gerai. Susišypsom mintimis ir einam toliau.

Vakar pagalvojau - o ar liko dar kas taip vaikiškai nuoširdaus, be tosios meilės, kurios vardan verčiam kalnus ir kasam žmones po tais kalnais.