vienas

Sometimes it comes, sometimes it goes..
Kiekvieną vakarą tampa vis vienišiau. Būti, žinoti, girdėti praeitį viduje ir, rodos, netgi kvėpuoti. Kartais išmoksti ciniškai išpūsti savo problemas su dūmais, ir tada matai, kaip visos jos ten pakimba ir tūno. Ir gyveni sau toliau, nebegalvodamas, kol vienądien ima ir nukrenta visa tai, kas ten susikaupė, tiesiai tau ant pečių. Galvą ima spausti, rankos dreba, prisėdi ir jauti kaip tuoj tuoj mergaitiškumo apraiškos pasirodys ant skruostų. Tada belieka laukti. Ryto, šviesos, kito gyvenimo, žmogaus, kuris niekada neišeitų. Nė trumpam, nė minutėlei, nė mintimi. Bet paprastai tuomet rytai prasimiega, o pabudus jau būna tamsu, kitas gyvenimas slepiasi už kampo ir nežinia ką ten veikia, o visi žmonės lieka kur buvę ir gyvena savo įprastus gyvenimus besisukiodami savo betoninėse dėžutėse.
Taip ir stumdai dienas, laukdamas ryto. Ir, tuo tarpu, visus juos pramiegodamas. Sako, kartais viskas yra, kaip ir turi būti. Dar sako, kad reikia pamesti, jei nori rasti. O man vis atrodo, kad aš nieko neberandu. Tik mėtau, lyg būtų sunku panešti. Bet visa, ką man sunku panešti, tesu aš pati. O savęs aš nemėtau, nes vis tiek niekas neima. Aš esu tai, kas būna lengva pamiršti, kas kartais gera sutikti po keleto metų, pasidžiaugti, kad tik kartą sutinki, ir vėl užmiršti. Tikrai, mane labai nesunku užmiršti.
Ir man vis dar įdomu, ar taip būna, ar gali žmogus būti per daug rimtas ar per daug linksmas, kad negalėtum jo bent truputį mylėti? Ar gali žmogus per daug galvoti, kad pavargtum jo bent truputį pasiilgti?
Aš vis dar apie tą patį, žmonės nyksta iš mano gyvenimo, o aš štai sėdžiu sau čia, ir klausiu kodėl. Atsakymai, kuriuos gaunu nėra tikri atsakymai, juk žmonės mėgsta išsigalvoti priežastis. Taip, ko gero, nuo manęs labai nesunku pavargti. Gal reikėtų imti visus ir lankyti saugiais laiko tarpais, kad kas kartą spėtų pamiršti, kaip su manimi pavargstama. O gal tapti viena tų būtybių, kuri siūlo aplankyti soliariumą ir papasakoja visus šešiolika savo praėjusios savaitės romanų. O gal man vėl pradėti žiūrėti televizorių? Tada visada galėčiau paklausti - ar matei tą laidą. Ir pasistebėti, kaip klaikiai atrodė jos vedėja. O gal, o gal.. man tiesiog apsimesti įžvelgiančia gėrį ir taiką visame pasaulyje? Ar tada jau būčiau pakankamai įdomi ir na tokia, jauki, būti šalia?
Kokia yra formulė, kuri leidžia tau neprarasti visko, ką turi. Sakyti, aš visada sakiau, bet žodžiai nepadeda. Ir savimi būti nepadeda. Tai gal tiesiog taip sustatytas pasaulis, kad pabaigoje gyvenimo galiausiai įveikčiau savo didžiausią baimę - likti visai viena..?