pagalvoti

Tai buvo kitoks, ledinis gruodis. Su tūkstančiais pradžių ir pabaigų. Meluoju, žinoma. Nebespringstu nusivylimų ašaromis jau. Nebekeliu savęs vienintelio snapą nušalusio paukščiuko pavidalu. Tik kartais dar truputį pagailiu, įsivyniojus į šiltas antklodes, savęs. Pagailiu ir nykstančio sniego, pagailiu ir tykių praeivių, iš ties, juk visi mes mėgstam pagailėti. Dažniausiai savęs. O aš vis galvoju, o kaip tie, kur skuba ir lekia, nes jų gyvenimai verda ir grįžus vakarais norisi tik ištiesti kojas ir nieko negalvoti, pagaliau nieko negalvoti. O ar jų kas pagaili? Jie nebeturi jėgų savęs pagailėti. Gal jiems ir gerai, kartais. Sako, žmonėms iš viso savęs nereikėtų gailėti. Atiduoti visą, kiek turi ir įdėti visą, kiek jauti. Bet matai, kad ne visada ir verta. Žmonės nemoka įvertinti, jie gali sakyti.. mm 20 Litų, o čia bus 15. Bet jie negali sakyti - tikra ir melas. Nes jiems viskas atrodo tikra. Aš kartais imu manyti, kad gal dėl to, jog patys sau tikri nebeatrodo. Dažnas juk dabar - melas. Ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Nuvalkiotos temos, sakote. Seniai žinomos tiesos. Man kartais atrodo, kad jei pasakyčiau tai dar kartą - imtų snigti. Ne, ne dabar, dabar ir sakyti nereikia, o sninga. Man atrodo, kad gal yra tam tikras skaičius, kuomet pasiekus ribą imi girdėti ne tik tai, ką nori, bet ir tai, kas tau iš tiesų sakoma. Aš sakau - pasiilgau. O man sako - viskas bus gerai. Susišypsom mintimis ir einam toliau.

Vakar pagalvojau - o ar liko dar kas taip vaikiškai nuoširdaus, be tosios meilės, kurios vardan verčiam kalnus ir kasam žmones po tais kalnais.