pelkė

Aš kartais taip pykstu, taip, kad net baisu darosi. Už tai, kad esu tokia išsiblaškius, o kartais, už tai, kad per stipriai susikaupiu ties kažkuo ir pamirštu, jog turėjau daryti visai ką kitą. Pykstu ant žmonių, nes nesuprantu, kaip taip galima elgtis. Kaip galima tokiais būti. Kaip įmanoma tokiais, kaip anie, žavėtis. Tuomet sėdžiu ir ieškau priežasčių, ir sugalvoju tik tiek, kad turbūt žmonės yra kvaili. Ir nieko jie nemato.
Ir man kartais atrodo, kad aš imu panašėti į visus tuos, kurių nekenčiu. Blogiausia, kad iš to vis tiek nieko gero - nei manimi ima kas žavėtis, nei šiaip yra su kuo nueiti arbatos. Todėl, tikriausiai, visas savo dienas ir leidžiu šitaip. Kartais po vieną, kartais po du. Ir visa tai jau peiliukais raižosi iš vidaus. Žudo. Smaugia. Ne, tu nebijok, nestipriai dar. Dar gyvensiu. DAr niekur neisiu, DAR būsiu. Tik nežinau ar dar ilgai..
Aš maištauju pati prieš save. Ir viskas. Norėčiau, tikrai, su kuo nors pasikalbėti. Nieko svarbaus, tik apie mano mažą gyvenimą. Čia, ten ir vėl čia. Ir visa tai kas buvo ir ko nebuvo, ir tai, kas galėjo būti, ir tai, ko niekada nebus. Bet nėra su kuo, ir tiek. Nėra žmogaus, kuriuo šitaip tikėčiau ir pasitikėčiau. Nėra žmogaus, kuris nesmerktų, tikriausiai nėra. Ne vietoje ir ne laiku, sakytų. Ir dar daug sakytų, sakytų, kaip TU, lyg būčiau kažkuo kitokia. Ir niekaip nesuprastų, tikrai niekaip. Ypač dabar. Galbūt kada nors, bet aš neturiu nei laiko, nei noro, tiek ilgai laukti.
Vėl dėlioju save į mažas medines dėžutes, nes nėra daugiau kur dėti ir laukiu sniego. Laukiu jau nuo tada, kai tik pradėjo tirpti. Praeitą žiemą. Laukiu, nes tada kažkaip ramiau. Tada sninga sau ir gali šypsotis, nes magija – paprastuose dalykuose. Rudenį magijos nebūna. Rudenį būna tik purvini lapai ir purvais išbyrėjusi aš, tarp tų lapų. Rudenį lyja. Ir susigalvotos ligos puola labiau nei bet kada. Todėl laukiu sniego ir vėl iškrintant. Tuo tarpu, norisi truputį paverkti. Ir vis dažniau taip norisi.
Aš tiesiog pavargau su savimi gyventi. Neturiu ką papasakoti, visur, kur bežvelgčiau, stūkso tas išsiliejęs „aš“. O ką jis iš tikrųjų reiškia, tikriausiai ir nebežinau. Man savęs per daug, tikrai, per daug. Bet deja, nėra kam išdalinti.
Norėčiau truputį save paskandinti. Norėčiau iššnekėti save per miegus, niekam negirdint. Norėčiau išverkti be ašarų ir tų gnybtukų viduje bei gerklėje, beverkiant. Norėčiau išmesti save, kaip nuorūkas išmetam. Ir užkasti, kaip užkasa visus, kurie nebereikalingi.
Dar norėčiau nustoti bijoti. Nes bijau to, kas bus, bet bijau keisti, tai, kas yra, kad to, kas bus, nebūtų, kad geriau būtų dabar. Bet tuomet ir vėl bijau to, kas bus tai pakeitus. Gyventi nemoku, mama. Ir žiūrėdama į save, sakau, nenoriu gyventi kaip tu. Nenoriu į pasaulį kada nors paleisti tokios dukros, ir dar vienos, kuri tiesiog dingsta. Nenoriu kalbėti sienoms ir matyti, kaip vis sunkiau darosi manęs klausytis, bet oi, berods taip jau yra. Tik dukrų neturiu, o ir tikrai nereikia.
Blogiausia, kad net ir suvokus tai, nežinau ką daryti. Tiesiog nustoju kalbėti. Net ir sienoms, manau, jos irgi moka pavargti. Kaip kad aš pavargstu nuo savęs.
Nemėgstu jaustis taip. Nemėgstu jaustis kaip dulkių kamuolėlis po lova. Aš nesugebu nieko, visai visai nieko. Tik vis dar svajoju tylomis, prieš užmiegant, kaip vieną dieną... Juk iš bjauriojo ančiuko išaugo gulbė, o niekas nesakė, kad pasakos meluoja. Laukiu savo gulbės sparnų, bet juk iš dulkių kamuolėlių į jas neišaugama.
Mėgčiau išlaistyti save bokalais. Iššokti muzikoje, per kurią nebegali girdėti savo pačios minčių. Mėgčiau iškristi į sniego pusnį ir nurimti, kaip nurimstama tik pirštams geliant. Į sniegą basomis, juk ne žvaigždžių žiūrėti bėgama. Mėgčiau jaustis bent truputį daugiau, nei jaučiuosi. Mėgčiau BŪTI bent truputį daugiau, nei esu. Nes esu taip, lyg nebūčiau. Taip, lyg niekas negirdėtų, lyg pūvant po tais rudenio lapais. Aš nesu.
Ir žinai, man tikrai labai liūdna, kad viskas taip. Ir rankos per stipriai dreba. Nieko nėra skaudžiau, nei matyti, kaip viskas nyksta. Viskas, ką rodos turėjai. Viskas, kuo kažkada gyvenai, viskas, kas dar laikė tave už plonyčių siūlelių, ir sakė – šypsokis, tu nesi viena. Viskas tolsta be galo greitai, kartais net kvėpuoti per sunku. Kaišioju pagalius į ratus, bet nuo to tik blogiau. Nereikia juk pykti, kad žmonės gyvena toliau ir būna laimingi. Taip jie ir turėtų daryti, o tuo tarpu aš ir toliau lindėsiu savo pelkėje, nes man dar gerokai per statu išlipti. Ir, rodos, dar ilgai bus per statu...