balandžiai

Aš nežinau, kur balandžiai slepiasi vėsiomis naktimis. Nežinau ir kur tu slepi savo drovumą tokiomis naktimis, kaip toji. Ir kaip ši. Iš tiesų, jos visos vienodos - pernelyg vėsios. Ir pernelyg vienišos. Sunkiais mostais besileidžiančios žemyn ant tavo gležnų pečių. Toks slegiantis, bet toks savas laukimas. O gal, gal jau kitas rytas pagaliau išauš nebe toks - truputį šviesesnis, kitomis natomis vėjyje. Ir galbūt naktys, tuomet, leisis kur kas švelniau, lyg pūkai, lyg plunksnos, praplyšus pagalvei. Galbūt tuomet ir tu pradėsi gyventi iš naujo - imsi mėgautis rytais, branginti visas šviesas ir nebevengti svetimų rankų. Naktimis šypsosiesi kur kas daugiau ir jau nebe pro sukąstus dantis, kaip kad anksčiau tik tam, kad bent viena pora svetimų rankų laikytų, apkabinus per klubus, ir ištirptų, auštant rytui. Tik tam, kad kaimynams šyptelėjus atrodytų, jog tau gyvenimas nepagailėjo. Tik tam, kad neeikvotum naktų akims išverkti. Viskas galėtų būti kitaip, tereikia sulaukti to vienintelio, kitokio, ryto. Ir visa tai, kas su tamsa suslegia tave į grindinį, pagaliau imtų kelti. Kad prisimintum laimingųjų veidus, išnykstančius iki aušros, ir jų rankas. Kad nesibodėtum plačiau pramerkti akis ir apnuoginti tik vieną petį. Kad nesibodėtum užversti galvą aukštyn ir juoktis. Atrodo trūksta tiek nedaug. Bet.. visi rytai tėra apgaulė. Maža, tačiau purvina, purvina, kaip kad tu, po visų sunkių savo naktų. Rytai negydo nuo nelaimingo gyvenimo, ar žinai. O balandžiai vis dar slepiasi kažkur vėsiomis naktimis, ir tu vis dar nežinai kur. Naktys vis dar suslegia tave į grindinį ir vienąkart tu nuo jo nebepakilsi. Iki tol, belieka laukti. Vienos nežadėtos aušros tarp tūkstančio neprašytų naktų. Būti, kaip buvus, dalinant niekam neįdomaus gyvenimo nuotrupas svetimoms ausims, kurios niekada nesiklauso. Ir niekada negirdi. Svetimoms akims, kurios mato tik tiek, kiek liepia instinktas. Svetimiems delnams, kurie visi taip ir lieka ant tavo kūno. O kitą naktį leidžiasi su tamsa ant tokių gležnų tavo pečių. Prisipili taurę raudono vyno, nes tik taip tegali jaustis dar truputį dama, ir juokiesi, sakydama, kad vėjais paleisti gyvenimą yra neišpasakojama laimė. O savo laimei suspindus akyse, gręžies ir dangstai veidą rankomis. Po minutėlės ir vėl svaigsti, lyg būtum laimingiausia moteris pasaulyje. Tavęs niekas negirdi, bet tu nebegali sustoti. Svajonės įsirėžė per giliai į smilkinius. Per stipriai sunki realybė suslėgė į grindinį. Nebegali atskirti kiek tavęs yra tikra. Nebežinai kur baigiesi tu pati ir kur prasideda jų rankos. Neberūpi išlaukti to vieno vienintelio ryto. Neberūpi ištrūkti iš sunkių nakties nagų. Ir to vėsaus vėsaus savo gyvenimo. Nebereikia nei akių, nei rankų, nei namų, ir tu jau žinai, kur vėsiomis naktimis slepiasi balandžiai..