7, lapkritis

Aš nežinau, nei kur tai prasideda, nei kur baigiasi. Nei kur išvyksta visi tie traukiniai iš tavo uostų. Rodos, pritrūksta žodžių per dažnai, ir pagauni save sapnuojant jau ketvirtą, ir vis tą patį, sapną. Rankomis neaprėpsi dangaus, kartodavo. Mes per daug panašūs. Mes per daug skirtingi. Ir tu - mano dangus. Istorijos kartojasi, šypsaisi, aš nebelaukiu savo eilės.. Išmokau branginti laiką dar aštriais kampais vedžiodama kaklo vingius. Išmokau tikėti. Išmokau netikėti. Kaip ir tylėti. Rinkti visas tavo dūžtančių lėktuvų skeveldras ir dėlioti kitą tave. Tą, kuris galėtų būti, net kai paširdžius užspaudžia, o naivios rankos dusulius ramina kulkšnyse. Išmokau nuleisti akis, kai viskas pakyla. Ir įkvėpti dar kartą, kai nusileidžia. Nebėgu paskui vėjus, tik gaudau tuos, kurie užklysta. Prisijaukinu ir paleidžiu, vėl ir vėl.. Stovintis vanduo - tai aš. Melodijomis nusėdantis į dugną. Šildo ne rankos ir ne stori vilnoniai šalikai, jais tik pasislėpti gali. Šildo žinojimas. Aš negaliu būti dalis to, ko neturiu. Ir nesu. Tai tik būsena. Tai tik vanduo. Tai tik viena trapi istorija, kuriai nelemta tviskėti, kaip tviska rasoti šypsniai auštant. Skambu, kai akmenimis užmėto, taip, lyg juokčiausi. Vėl ir vėl.. Mano plunksnos uždžiūsta, nerašytos. Rašalu dengiu aušras, kad kvepėtų naktimi, kad išsaugočiau, kas iki pačio dugno - mano. Po visomis neišdainuotomis melodijomis. Po visais, gumulais virtusiais, lapais. Per sunku buvo pažinti, kas glūdi tarp eilučių, nes ir jų neradau. Matyt, per vėlai. O gal dar per anksti. Neišmainyčiau į nieką savo verkiančių balsų. Užminti - nebepakanka. Laikui besisavinant mano ežerus, aš žinau ko visa tai verta. Saugiai įvynioju nuosėdomis save. Dar saugiau iki paskutinio. Žinau, tai niekada nebus labiau tikra, nei buvo, nei yra. Apgaulėmis išskaičiuotos lenktynės. Tavo, su tavimi. Žinau, kad nežinau ar dar būsiu ten, kai laikrodžių rodyklės atsisuks į tavo puse. Kodėl gi taip dažnai rytai atbunda per lėtai..