nesuprasti

Žinote, žmonės mėgsta sakyti - pavargau. Bet tikriausiai, devyni iš dešimties, tai sakydami, galvoje turi tą tokį fizinį ir šiek tiek psichologinį pervargimą. Kai tu turi visko labai daug daryti, neturi tam laiko, santykiai šlyja ir panašiai.

O žinote, kas labiausiai vargina mane? Žinoma nežinote, iš kur jums žinoti. Aš juk tik eilinė backgroundo žmogysta, koja už kojos prasinešanti savo gyvenimą, kol jūs mėginate šaliku užslapstyti savo nuogą ir labai jautrų vėjui kaklą. Taigi labiausiai mane vargina nieko nesuprasti. Arba nesuprasti iki galo. O nesuprantu aš labai daug. Kartais net atrodo, kad arba vaikystėje žmonės buvo paprastesni, arba man tiesiog geriau sekdavosi suprasti.
Labiausiai aš nesuprantu žmonių. Nesuprantu, kodėl jie pyksta, nesuprantu, kodėl jie taip nemėgsta kalbėtis apie rimtus dalykus, nesuprantu, kodėl jiems taip patinka juokauti, nesuprantu, kodėl visi nori būti geriausiais, nesuprantu, kodėl visi taip nekantraudami laukia "Hauso", nesuprantu, kur jie deda moytoy ar kažkokius kitokius lipdukus ir kam jie jiems reikalingi, nesuprantu, kodėl žmonės visuomet ieško trūkumų kituose, nesuprantu, kodėl jie taip nori ką nors gerai išmanyti, kad net apsimeta išmanantys, kartais nesuprantu, kodėl kiti apsimeta juos suprantantys, nesuprantu ar žmonės iš tikrųjų yra tokie, kokiais save parodo, nesuprantu, kodėl jiems taip patinka meluoti, nesuprantu, ko jie tikisi iš naujų pažinčių. Ir, iš tikrųjų, galėčiau vardinti ir vardinti, nes jūs jau seniai nustojote skaityti. Kitaip tariant - vos pamatę kad dienoraštis ilgas, jį išjungėte. Nesuprantu, kodėl žmonės baidosi ilgų tekstų. Bet, žinote, man nesvarbu ar mano dienoraščius kažkas skaito. Man tik patinka įsivaizduoti, kad turiu kam rašyti. Kai labai tingu rašyti, aš mėgstu įsivaizduoti, kad turiu kam kalbėti. Tuomet truputį išpasakoju save ir pasidaro šiek tiek lengviau gyventi. Nesuprantu, ko čia nesuprasti. Ir nesuprantu, kodėl tuo netikėti. Ne visi juk rėkia tik todėl, kad nori būti išgirsti. Kai kurie rėkia, nes jiems patinka gerai girdėti savo balsą. Kai kurie rėkia, nes jiems patinka gaudyti aidą. Na, bet ne apie tai aš.

Nepaisant to, kad žmonės yra tokie sudėtingi ir man puikiai sekasi jų nesuprasti, yra ir kitų dalykų, kurių nesupratime aš taip pat esu gabi. Pavyzdžiui, mokslas. Šiandien gavau užduotį nuo kurios akimirksniu labai pavargau. Pati užduotis nėra sunki - išanalizuoti vieno rašytojo kūrybą tam tikrais aspektais, remiantis pirminiu ir antriniu šaltiniu. Tik štai rašytojas turi būti tas, kurį aš mėgstu, žinau, skaitau, kitaip sakant - išmanau. Na, kad būtų lengviau atlikti užduotį, nes tam turime nei daug, nei mažai - dvi dienas. O štai čia aš ir nesuprantu, kaip galima išmanyti autoriaus kūrybą esant mūsų lygyje. Na, gerai, sakysite, nuolat vis kur nors paminiu, kad man patinka skaityti dviejų autorių knygas, tačiau esu jų skaičiusi vos 2-4, kiekvieno. Na ir man to negana, kad galėčiau išmanyti. Nes aš išmanau tik stilių, nes aš svaigstu nuo būsenos pateikimo žodžiais meno ir visai neįsivaizduoju kokia literatūra remiasi vienas ar kitas. Ir žinote ko dar nesuprantu - negi aš ten tokia viena? Negi vos 19metų turintis asmuo gali dėtis kažką išmanantis? Nieko jis neišmano, baigė mokyklą, nes jo kartoje visi baigė mokyklą. Ką jis ten veikė - nieko. Ką gi galima veikti mokykloje? Pamenu, aš skundžiausi, kad nieko mūsų ten nemoko. Ir nesuprantu, kaip galėjau nesiskųsti. Nes man buvo įdomu, tačiau buvo per mažai laiko ir labai prastos galimybės pradėti mokytis kažką išmanyti.

Sakysite, veltui aš tai taip sureikšminu. O aš nesuprantu kodėl žmonės apskritai viską sureikšmina. Tačiau tai yra mano užduotis, o aš mėgstu nepervargti nuo jų. Tokie dalykai kelia man baimę ir tuomet aš pradedu nežinoti. Tuomet nežinau net ir to, ką visuomet žinodavau. Tuomet nežinau nei apie ką skaityti, nei ką skaityti, nei, kad dabar mano eilė apsimesti, kad kažką išmanau. O žinote, aš ką tik supratau, kodėl žmonės pyksta.