spalis

Man atrodo, kad iš manęs po truputį viskas atimama. Net ir tai, ko neturiu, net ir tai, ko dar nespėjau. Ir nebežinau, ar tai kaltas laikas. Galbūt tai tik aš, nes nesu vėjas ir nemoku pūsti iš kitos pusės. Galbūt tai tik mažos paranojos, kas vakarą šokančios mano pirštų galiukuose. Aš nežinau. Ir dėl to tikriausiai dar blogiau. Nemėgstu pykti ant pasaulio, nemėgstu, kai jis pyksta ant manęs. Sunku gyventi kitiems, ar žinai, tikrai sunku. Sunku juos pažinti, sunku jiems įtikti, sunku juos priversti šypsotis, sunku jiems rūpėti, sunku jiems pasakoti, sunku atspėti, kada jie atsimerkia, sunku žinoti.. Sunku viską žinoti. Ir sakote, sakote, verta stengtis? Nemėgstu būti neprašytas svečias. Labas ir viso, o dabar pranešk, jei kada pasiilgsi. Praėjus tam tikram laikui net ir prisiminęs tylėsi, tylėsi, nes bus praėję per daug laiko. Ir per daug atrodys pamiršta. Aš nepamirštu žmonių, aš tik suskirstau juos į neskaudžius prisiminti. Sunku ir tai, kai nesi dėžutė su daugybe stalčiukų, turi viską rūšiuoti krūvelėmis ir tvarkingai dėti, nes vietos ten vis mažėja, nes vienas balionėlis vis auga ir pučiasi. Puikiai žinau, kad vienądien jis susprogs, bet vis dar bandau nuspėti kada. Kartais nusibosta laukti, ir badau jį aštrausiais daiktais, nes man reikia vietos, aš noriu įsileisti daugiau.. Nepaisant to, kad ten ir taip daugybė žmonių, kurie galbūt nebepamena, nei manęs, nei to laiko, žvilgčiojant į akis, spardant lapus, renkant gražiausias snaiges, geriant arbatą, kalbant apie viską, kas taip nereikšminga šitam dideliam pasaulyje, bet vis tiek norisi apie tai kalbėti. O kartais tiesiog nerandi daugiau apie ką kalbėti. Prisimenu visas dainas, dainuotas man ir su manim, ir visas praeitas tų senamiesčių gatveles. Prisimenu visus traukinius po kojomis , ir už nugaros, prisimenu ir truputį skauda. Nes tampa vis sunkiau gyventi taip. Aš pavargstu nuo metų kaitos, aš pavargstu nuo žmonių kaitos, aš pavargstu būti su žmonėmis ir pavargstu būti be jų. Aš nemoku apsispręsti. Aš nemoku grįžti. Man netgi atrodo, kad nebemoku laukti. Viskas jau niekada nebebus gerai. Ir niekada nebebus, kaip buvo. O kartais taip norėčiau dar truputį tų ilgių vakarų, vyno taurėmis skaičiuojamų, tų sunkių ištylėjimų iš širdies, tų stiprių apkabinimų ir tyliai paskęsti drėgnuose rudens lapuose.
Kartais taip norėčiau daugiau nebijoti. Išgulėti visus vakarus ant apsnigtų suoliukų, matant tik dangų. Kartais tokį šviesų, o kartais tokį neįžiūrimai tamsų. Išverkti visus vakarus prie upių, gulbėms ant ledo vaikštinėjant, išlieti save visiems nepažįstamiesiems, kuriems iš tikrųjų visai nesvarbu ar dar kada susitiksim. Atiduoti save visiems, kurie taip norėtų ką nors gauti, net jeigu ir toli iki Kalėdų. Aš taip, kartais norėčiau, būti truputį labiau reikšminga, nei esu. Ir kartais aš labiau norėčiau gyventi kitiems. Bet sunku, nes žmonės pasaulyje nori įvairiausių dalykų. Jie nori būti mylimi, bet dažnai nenori mylėti patys. Nes tada truputį skauda, nes tada tu rizikuoji labiausiai, nes..

I love You really means do You love me?

Nes niekada negali žinoti. Nes negali visko žinoti. Man kartais atrodo, kad iš tikrųjų mes nežinome nieko. Mums tik drąsiau gyventi, kai galvojame, kad žinome. Iš tikrųjų mes nesiskiriame niekuo nei nuo paukščių, nei nuo tų, kurie gyvena kalnuose. Mes irgi kopiame į kalnus, nes manome, kad žinome, koks geras jausmas į jį įkopti. Bet iš tikrųjų, nieko mes nežinome. Ir niekada nežinosime. Nes nė vienas jausmas niekada nebūna toks pat, koks kažkada jau buvo. Ir niekas niekada nesikartoja. Tik schemos, tik idėjos, bet viskas galiausiai baigiasi skirtingai. Ir tie patys žmonės niekada jau nebebūna tokie patys, kokie buvo vakar. Todėl, tikriausiai, pažinti tampa nebeverta. Galbūt reikėtų tik išmokti plaukti. Paviršiais. Susitaikyti su tuo, kad viskas iš tavęs po truputį atimama, susitaikyti su tuo, kad ir tu kažką iš kažko atimi, susitaikyti su tuo, kad vieni keičiame kitus, kol ir juos pakeičia kiti. Susitaikyti, kad viskas juda priešingomis kryptimis. Susitaikyti. Ir nustoti stengtis būti daugiau, nei esi. Kad ir kaip kažkam to reikėtų. Nustoti stengtis būti kažkam, nes jiems to nereikia. Išmokti būti pasauliui. Ir būti tik taip, kaip moki. Tik taip,kaip gera būti. Tik taip, kad nebebijotum. Tik taip, kad galėtum išjausti visus mažus dalykus, kurie yra to verti. Ir pastebėti visus žiedus ankstyvais pavasariais, ir susirinkti visas snaiges į delnus. Ir dovanoti pasauliui, dovanoti save. Taip, kaip dar niekada nedovanojo niekas kitas. Nes kartojasi tik schemos, o visi mes išsipildome skirtingai. Aš noriu išsipildyti. Aš noriu surasti savo erdves, savo laikus ir savo žmones, su kuriais bent kartą būtų gera rasti tai,ką pamečiau prieš daugybe laiko būdama visai kitur ir visai su kitais žmonėmis..

*explosions in the sky