Lonely is human condition. Nothing will ever fill that place.
Remember who you are..
Kaupiasi debesys.. į vieną mažytį gumulą gerklėje. Ir smilkinius užspaudžia. Kartas nuo karto. Ritmiškai, kaip ridenantis laiptais žemyn.
Aš pasiilgau iškalbėti save iki galo. Pasiilgau išrėkti. Pasiilgau skandinti debesis vyno taurėse, o tuščiuose buteliuose merkti gėles, kurių niekada nebuvo. Aš pasiilgau nuleisti kojas ir gaudyti save krentant. Pasiilgau sakyti - ką aš be tavęs daryčiau. Pasiilgau žinoti, žinoti, kad atsisukus nebus tuščia.
Dabar aš žinau, ką aš daryčiau be tavęs. Dalykai keičiasi ir žmonės kartais klysta. Sakoma, kad negali prarasti. Gali. Ir išskiria ne kas kita, kaip tik mes patys. Ir dar truputį vėjas. Laikmačiams gendant vis tiek tas pats.
Aš pasiilgau pulti į glėbį. Pasiilgau sakyti - mes dar būsim laimingos. Aš pasiilgau mergaitiškų tonų. Ir popajų stogais. Be galo pasiilgau. Tik žinau, kad dabar viskas nebebūtų taip. Daugybę kartų nebebūtų. Bet atsiminimas yra viskas, ką aš dar galiu turėti. Praeities nėra. Nėra.
Kaip ir nėra noro mėginti, bandyti, laukti, tikėtis, vogti vis labiau svetimą laiką. Aš nenoriu būti skrajutė pašto dėžutėse ir nenoriu mėtyti savęs visur, kur nereikia. Nėra noro nei atsimerkti, nei užsimerkti. Nėra noro slinkti dienomis tolyn. Nėra noro galvoti, norėti, rūpėti. Nėra noro gyventi. Trumpam. Gal. Paskendau monotonijos tirščiuose. Ir neturiu noro mėginti išplaukti.
Aš kartais myliu debesis, kartais net per daug..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą