tolyn

Plukdykite mane upėmis, vėjai. Plukdykite, kaip plukdote nuolaužas, šakų numestas netyčiomis, kartu su lapais. Plukdykite, kaip plukdote niekam nebereikalingus šešėlius, kartais nuorūkų, kartais tuščių skardinių pavidalu.
Rytais vis tiek visi susirenka į rūką, tą, kur tvyro ore ir šaldo kojas, pakyla ties kulkšnimis ir gaudo.
Plukdykite pelkėmis, kaip plukdote tuos batus, kažkieno išmainytus į naujus gyvenimus. Plukdykite, kaip plukdote kankorėžius, kartais.

Sakė man, kad spaudžiamas smėlis byra pro pirštus vis greičiau, o aš tik klausiausi. Tik.. Ir kas dabar? Kažkam teks byrėti dar kartą.

Taip, aš įvynioju save į tūkstančius blizgių popierėlių ir vis viliuosi, kad tada kitaip atspindėsiu šviesą. Deja. Apipinu žodžius šimtais nereikalingų žodžių, kad tik niekada nepasakyčiau to vieno, kuris kerta giliau ir stipriau, nes tik jis vienas gali būti teisus. Bet gali ir nebūti. Todėl dvejoju, kolekcionuoju rudens spalvas blakstienose ir niekada nesakau. Nes žodžiai negali būti tikresni už mus. Nes tik mes sugalvojame vis naujas jų reikšmes, ir nuolat pabodusius keičiame naujais. O iš tikrųjų, juk niekas nesikeičia. Tu - čia, ir aš vis dar ten pat. Ėjau ilgai, bet neišėjau. Matyt, negreit ir beišeisiu. Uždek žvakutę ir prie mano kojų, kai kris dar viena žvaigždė. Aš sugalvosiu norą atgimti toli toli, tarp kopų ir vandenų, kur viskas visai taip pat, tik iš kitos pusės.

Plukdykite mane namo, tais keliais, kurių nepažįstu. Plukdykite, kaip plukdote visus nubyrėjusius nuo medžių. Plukdykite, kaip plukdote debesis ten aukštai, aš žinau, kad tempiate juos plonomis vadelėmis. Patempkite ir manąsias, bijau, kad stovėti vietoje man patiko labiausiai..