saldainiai

Kartais mėgstu linguoti, kaip linguoja tos, į lango stiklą nesiremiančios šakos, laukiant savo nakties. Tylios, gūdžios ir vienišos. Vienišos kaip ir visos tos naktys, skaičiuojant stiklo rutuliukus kišenėse, kol galiausiai keletas jų išsimėto. Sunkūs laikai kartais įsiveržia į ramius gyvenimus. Tuomet ir grindys lieka netaisytos. Po grindų lentomis gali slėpti visą savo gėdą, o tarpuose tarp jų prikaišioti svajonių. Nes svajonės niekada nebūna gėda. Iš neturėjimo ką veikti visuomet išdailini jas iki tobulo blizgesio. Ir pasitaikius progai visiems išdalini, droviai nuleisdamas galvą žemyn, nes taip reikia. Kuklumas yra tai, už ką tave myli tetos. O tu jas myli už saldainius, kuriuos jos dalina rodydamos dantis. Tu - mokytas vaikas, todėl arkliams į dantis niekada nežiūri, bet tetoms juk galima, sakai. Ir skuodi slėptis, nes saldainius skaniausia grūstis už skruostų šiek tiek patižusius, nuo stipraus spaudimo delne. Išsiterlioji lūpas, pirštus, būna, kad ir kelnes. Išeigines, žinoma. Dar visai neseniai pirktas ir taip saugotas. Pyks senelė, bet juoksis, nes visi saldainių istorijos įrodymai - tau ant veido. Atleis, ir lieps nusiprausti. Mokyti vaikai neišsitepa, bet tau kartais galima.

Pameni? Spausdami delnuose saldainius nežinojom, kad užaugti išeis taip greitai. Nežinojom, kad tada galvosim kur kas daugiau, ir kur kas daugiau nežinosim. Tuomet nebaisu buvo ir į dantis tetoms žiūrėti, kad ir kokie kartais anie būdavo baisūs. O dabar baisu viskas. Baisu ir saldainiai. Nebegali išsitepti. Mokyti taip nedaro, sakydavo ji. O ko tik ji nesakydavo. Galėjai būti šuliniu tris paras, o ji tik paklausdavo, ar šulinys ne per sausas ir paglostydavo galvą. Galėdavai skristi į kosmosą ir pakibęs ant vienos kosmoso šakos stebėti žiburėlius viršuje. Ji parnešdavo tave, visą miegantį ir šiltai apkamšydavo. O rytais nieko nesakydavo, tik šiltai šypsodavosi.
Dabar baisu ir ropštis ant šakų. Dabar norisi tik linguoti, kaip kad jos linguoja, nesiremdamos į lango stiklą. Dabar tik vis tyliau ateina tos naktys, vienišumu užliejančios net ir mažiausius plyšelius, net ir tuos, kuriuos saugodavai jai, net ir per tas užtvaras, kurias taip ilgai statei. Sūriom, lyg jūros bangom užlieja, išvarto ir palieka. O juk žadėjai saugoti, žadėjai branginti, žadėjai, kad visada atsiminsi..