uostai

Po truputį grimztu į savo liūną: pramiegotus rytus, šąlančias popietes ir vienišus vakarus. Kartais atrodo, kad imu nebebijoti laiko. Nei to, kuris bėga taip greit, nei to, kuris tik slinkti temoka. Galbūt taip tik dabar, nežinau. Skaičiuoju lapus po savo kojomis ir vis liūdniau darosi suvokti, kad ruduo jau greit į pabaigą. Gaila, kartais, nes nepamenu savo rudens. Iššvaisčiau su vėjais ir nė ženklo neliko. Ir viskas taip greit, bet ir taip lėtai. Vos prieš du mėnesius sėdėjau ant bortelio Albert streete su kavos puodeliu ir cigarete, ir dainavau tyliai apie tolimas šalis. Paskui nustojau, nes per skaudu. O tada, nors gal ir anksčiau, iš prakiurusios kišenės išbyrėjo visi mano stiklo rutuliukai. O jei tik būčiau žinojus.. Būčiau susiuvus kišenę devyniom siūlėm. Bet negali, žmogus, visko žinoti. Taip ir aš nežinojau. Nežinojau, kad kartais pasidaro taip sunku kvėpuoti. Nežinojau, kiek žmogus gali išverkti. Nežinojau, kiek brangu yra jam kažką turėti.
Nuo tada niekas labai nepasikeitė. Gal tik gatvių pavadinimai ir praeivių akys. Gal tik laikas labiau sušalo. Ir tiek. Jau greit įniksiu į svetimus pasaulius, o savąjį tik progomis išrašysiu į baltus lapus, o kada nors, kai išplauksiu į jūrą, paleisiu juos skęsti. Visus iki vieno. Skęsti, kaip kad aš skendau savo liūne.
Bet yra kai kas, ko negali išrašyti, negali paleisti skęsti, negali nugalėti. Ir tai yra kur kas didingiau už visas iškentėtas naktis, ir už visus sugalvotus norus. Tai yra žmonės ir jų akys. Kartais ir šypsenos. Būna žmonių, kurie moka šypsotis taip, kad po daug daug metų dar atsimeni. Ir jie šypsosi man, kartais, prieš užmiegant. Jie žiūri šiltom akim, šnabžda į ausį ir laukia grįžtant. Grįžtant į svetimus uostus, kuriuose dar nė karto nebuvau. Bet žinau, kad ir žmonės tuose uostuose laukia. Nes jie irgi kartais neturi kam šypsotis..