Su kiekvienu balso virpesiu, kiekviena paliesta styga, trupu iš lėto, lyg kas būtų ištraukęs vieną degtuką iš pamato. Labiausiai nemėgtu kartotis, bet matyt tik tai sugebu geriausiai. Aš vis arčiau ir arčiau..
Mano dienos nesiteisina koliokviumais, nesiteisina miego trūkumais, nesiteisina niekuo, kad ir kaip pati sau mėginčiau išsiteisinti. Ir draugų trūkumu nesiteisina. Aš niekada nebuvau ir nebūsiu šlapias lapas prie tavo bato. Man to nereikia. O jei reikia jums - labai gaila.
Ir nežinau kiek dar ilgai tylėsiu ir stebėsiu, kaip viskas nyksta. Taip iš lėto.. O kai jau nebeištversiu, gal tuomet jau bus nieko nelikę. Ir ruduo bus tik dar viena praeities iliuzija.
Gražiais žodžiais galima uždangstyti viską. Dangstau, ir man sekasi. Išpučiu save su dūmais, ir įkvepiu pasauliu. Jis savinasi, kiekviena minute vis labiau.
Visai kaip tada.. visai kaip tada. Sapnai puola, baimės visuomet šalia.
Pamenu, šitiek laiko yra per daug, kad viskas būtų gerai.
Kartais žodžiai būna už viską teisesni. Net už mus.
Aš taip pavargstu tempti laiką lyg iškramtytą gumą ir vynioti aplink pirštą. Paskaudo pirštus. Ir negyja.
Aš noriu toli. Tada ilgesys ne taip drasko. Ne taip, kaip būnant čia.
Nėra vaistų nuo mano ligų. Bijau, kad jau ir nebus..
Per visą naktį, lyg šiltą paukštį, nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį, savo švelnumą..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą