langai

Aš tik vienas mažas paukštelis, įstrigęs tarp dviejų storų tavo lango stiklų. Buvo laikas, kai norėdamas prisišaukti pagalbą mušdavausi į lango stiklą. Tą, kur arčiau tavęs. Įsibėgėdavau ir iš visų jėgų pasileisdavau į šaltą, kietą ir, rodos, viską izoliuojančią sieną. Skaudėdavo, stipriai skaudėdavo, o aš vis mušdavausi, vėl ir vėl. Tikriausiai tai yra tai, ką žmonės vadina jaunatvišku entuziazmu, o galbūt tiesiog dėmesio stoka. Bet vėliau pavargau, o ir skausmas išsikėrojo, vargiai bepakeldavau sparną. Nurimau, tiesiog sėdėjau ir laukiau, galvojau, gal kada netyčiomis bent..
Kaip laukiau, taip vis tebelaukiu. Naujo ryto, naujos saulės, naujo oro gūsio, naujo tavo žvilgsnio, naujų kelių pakilti, naujų plunksnų, naujų sapnų, ar bent jau.. naujos dainos užmiegant.
O gal tik dar vieno, naujo stiklo, kietesnio už tuos, kuriuos teko pažinti iš arti. Tik, kad žinočiau, jog pasidaviau ne taip arti finišo tiesiosios.

Sako, kai kas nors nubrėžia liniją, atsiranda beprotiškas troškimas ją peržengti. Galbūt įrodant kitiems, o gal tik pačiam sau, jog tu gali daugiau, nei leidžia ribos. Tik kodėl, tuomet, vedami to paties beprotiško troškimo, nesugebame perlipti savo linijų, savo ribų, savo langų stiklų. Kodėl paliekame jas kovoti kitiems. Kodėl tyčiomis užmirštam ir slepiamės. Neigiam, engiam, ignoruojam, pykstam, rėkiam, kad niekas nesupranta, nesugebėdami ir patys sau paaiškinti. Kodėl neįleidžiame tų, kurie tylėdami nyksta, įstrigę tarp mūsų langų stiklų.

Pasaulyje nėra teisybės. Neteisybės irgi nėra. Yra tik žmogus. Ir kiekvieno tiesos visuomet tiesesnės už kitų tiesas. Nėra tiesiausios tiesos ir nėra teisingo kelio. Yra tik tūkstančiai skirtingų langų ir labai nedaug vilties, kad tave įsileis. Vėjas rytais šaltas, ir langų stiklai šalti. Šaltos ir akys tų, kurie meluoja nematantys tavęs, besimušančio į jų sienas. Jų ribas ir jų nuosavus skausmus. Yra tik beprotiškai didelis skausmas įstrigti svetimuose languose ir žinoti, kad į tavuosius seniai jau niekas nebesimuša..

15, kovas

Visa tai tik apie teisę būti. Būti tarp rastų ir pamestų, tarp tų, kurie grįžta ir tų, kurių iš viso nėra.

Kartais reikia laiko susigulėti nupjautai žolei, taip pat reikia laiko susigulėti mintims ir tam, ką jauti viduje dilgčiojant. Keista kartais galvoti apie pasaulio keistumą. Keista jį patirti ir į jį panirti. Kaip neriama į labai labai šaltą vandenį nemokant nardyti. Keista juk.
O atrodo, gyvename visi taip pat vienodai. Ieškome, randame, pametame, verkiame, vėl ieškome, mylime, pavargstame, bėgame, griūname ir keliamės vėl, kol išgaruoja, galiausiai, jaunystės maksimalizmas ir jauti, kaip pats gyvenimas ima susigulėti. Su nuopoliais, su žaizdomis, su naujais veidais ir vis žemiau kylančia saule. Sako, tada pamatai kitą pasaulio pusę, apie kurią dabar tegali kalbėti ir pirštais vedžioti į dangų.
Aš irgi taip darau.
Dar sako - svarbiausia nebijoti. Nebijoti kristi, nebijoti kilti, nebijoti pažinti ir įsileisti. O juk būna, žmogus per visą gyvenimą taip ir neišdrįsta. Pasakyti - tai aš, aš esu toks. Priimti - savęs, kitų ir gyvenimo, koks duotas. Paleisti - tų kurie tiesiog išeina, be noro grįžti. Išmokti.. išmokti matyti. Bei pažinti savo ligą.

Kartais leidžiu savo vakarui paskęsti sentimentuose ir daug galvoju apie tai, apie ką liūdna galvoti. Laiko per maža rasti atsakymus kodėl, ypač tada, kai juos jau žinai. Ir per tamsu naktimis, kad atsisukęs atgal matytum veidus tų, kurie yra ten. Kurie tyli ir mano, jog saugo. Manyti, kartais, gerai. Tada jautiesi labiau svarbus pats sau, nes turi ką pasakyti.

Keista kartais ilgai žiūrėti sau į akis ir tų akių bijoti. Kiekviename iš mūsų gyvena mažytės paranojos. Jos išbarsto mintis ir vagia jų rišlumą. Išstumdo, kaip mėgsta, patį tave ir palieka, kad išmoktum pats susistatyti.
Stačiau, statau ir statysiu, kol išmoksiu, ko vaikystėj pasakos nemokė.



O pastaruoju metu, kažkodėl, visi žmonės man atrodo labai bjaurūs, kai ilgiau į juos įsižiūri..15, kova